Pasak valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio, neįtikėtina, bet faktas: per visą nepriklausomybės laikotarpį milijonai vadinamosioms fiksuoto finansavimo programoms (Kelių priežiūros ir plėtros, Klimato kaitos, Atliekų tvarkymo programoms, Kultūros bei Sporto rėmimo fondams ir kt.) skiriami automatiškai, be objektyvaus pagrindimo ir jų panaudojimo efektyvumo vertinimo. Pernai ši suma siekė 705 mln. eurų. Fondai "priverstinai" užpilami tokia milijonų lavina, kad visi pinigai nepanaudojami. Bet grąžinti į valstybės biudžetą jų nereikia. 208 mln. eurų – toks, Valstybės kontrolės duomenimis, dabar susikaupęs lėšų likutis.

Pinigų reikia, ir jų yra. Trūksta tik išminties ir sąžinės.

Nieko sau "likutis". Kaip tik perpus tiek –100 mln. eurų – reikia prezidento Gitano Nausėdos socialinės apsaugos priemonėms papildomai finansuoti. Nereikėtų nė kelti mokesčių. Tačiau siūlomas lėtesnis, nei numatyta, neapmokestinamųjų pajamų didinimas, nors tai efektyviausia priemonė traukti iš skurdo ir mažinti pajamų nelygybę. Ne tik efektyviausia – ir oriausia, nes nereikia laukti ištiesus ranką. Bet politikams, ypač metais prieš rinkimus, labai patinka apsimesti labdariais, tad mainais už didesnius mokesčius dosniau padalins vaiko pinigų ir socialinių išmokų. Žiū, koks lengvatikis ir praris masalą – patikės, kad geroji valdžia jais rūpinasi.

O milijonų klondaikai teka politikų panosėje. Minėtoms programoms skiriamos lėšos sudaro tik 5 proc. valstybės biudžeto, tad jei iš jų tiek galima sutaupyti, tai kiek iš kitų 95 proc.?

Bet Eurostatas ką tik paskelbė, kad net 28,3 proc. Lietuvos žmonių pernai gyveno ties skurdo riba, ir per dešimtmetį ši dalis nepasikeitė. Nes nepasikeitė valdžiažmogių trumparegystė. Pinigų reikia, ir jų yra. Trūksta tik išminties ir sąžinės.