Regionų tapatybė – išlikti ar išnykti?

Televizija, radijas, internetas, socialiniai tinklai vis mažiau pripažįsta ir paiso regioninių skirtumų, kurie pasireiškia žmonių kalba, charakteriu, santykiu su aplinka, gamta ir papročiais bei tradicijomis. Pažvelgus iš aukštaičio, žemaičio, suvalkiečio ar dzūko perspektyvos, reikia pasakyti, kad Lietuvoje dar gana ryškūs tie kolektyviniai skirtumai, tačiau, apgręžus atskaitos tašką į Vilnių ar Kauną, tampa akivaizdu, kad mūsų didmiesčiuose gyvenantieji jau retai kada save tapatina su miesteliais ir kaimais, iš kurių yra kilę. Juo labiau taip yra ir todėl, kad vis daugėja didesniuose miestuose gimusių ir užaugusių Lietuvos piliečių. Jiems kaimietiški sentimentai rūpi menkai ir kartais vis dar yra sukelia tuščią pasipūtimą ("aš – vilnietis arba aš – kaunietis!").

Filosofas Arvydas Šliogeris prieš kelis dešimtmečius, aptardamas Broniaus Radzevičiaus romaną "Priešaušrio vieškeliai", teigė, kad vėlyvojo sovietmečio karta, jėga išplėšta iš gimtųjų vietų, yra praradusi labai daug – savojo buvimo pasaulyje atramą, priežastį ir tikslą, arba, apibendrintai sakant, prasmę. Šiandien ši karta yra sulaukusi garbaus amžiaus arba numirusi. Amžiaus riba, ties kuria Lietuvos didmiesčio žmogus jaučia nostalgiją gimtinei, yra maždaug penkiasdešimt metų.

Būtent šiai, dar atsimenančiai savo kaimietiškas šaknis, žmonių daliai priklauso iš Kapčiamiesčio (Lazdijų rajono miestelio) kilęs dzūkų-lietuvių poetas Juozas Žitkauskas, šiais metais išleidęs savo eilėraščių rinkinį "Dubeltavos išpažintys". Tiems, kurie yra lankęsi Vakarų Dzūkijoje, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, ir bent kiek artimiau pažinę tenykščių žmonių, ši knyga tikrai yra reto malonumo skaitinys. J.Žitkausko eilėraščių dzūkas – tai pirmiausia veikiantis savąją aplinką žmogus. Jis – ne užsisvajojęs Rytų aukštaitis ar šiurkštus žemaitis. Eilėraščių rinkinyje veikia tokie personažai, kurie pirmenybę teikia pojūčiams, o ne ilgam filosofavimui ar vidinei savirefleksijai. Pastebėdamas aplinkos detales, "Dubeltavų išpažinčių" eilėraščių veikėjas kaupia savyje patyrimą, iš kurio tik vėliau randasi mintis.

Šiame vis labiau vienmačiame ir vienodėjančiame pasaulyje tarme bylojantys poetai yra ta retenybė, kuri skatina alternatyvų mąstymą, pastabumą niuansams.

Nors knyga – išpažintinė, tačiau ji visai kitokia nei Vilniuje gyvenančių ir apie save pasakojančių jaunesnių autorių kūryba. J.Žitkausko "Dubeltavos išpažintys" liudija apie "prarastąjį rojų" ir taip ypač priartėja prie romantinės kūrybos krypties, tačiau nepavirsta saldžiažodžiavimu ar patetika. Aptariamos knygos eilėraščių žmogus savo vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje nėra patyręs kokių nors laužančių asmenybę įvykių ar psichologinių traumų. Lygiai kaip ir daugelis vilniečių bei nemažai kauniečių, jis tiesiog paliko gimtinę ir išsikėlė gyventi į sostinę. Dažnas klaustų, kas gi taip stebina ir kodėl apie vaikystės vietas reikia kalbėti. Kiekvienas pažįstame tokių žmonių, kurie gyvena ne ten, kur gimė ir užaugo, ir atrodo, kad jie sunkumų nepatiria. Tačiau J.Žitkausko "Dubeltavos išpažintys" atskleidžia, Jono Meko žodžiais kalbant, "geliančią pirmąją atmintį" – tą gimtąją aplinką, kurioje būta saugumo jausmo ir kurioje žmogus darniai sugyveno su gamta, kaimynais ir pačiu savimi.

Eilėraščių autoriui ne veltui prireikia į knygą įtraukti pusę eilėraščių, parašytų ne dzūkiškai, o bendrine lietuvių kalba. Šie "Dubeltavų išpažinčių" posmai yra skaudžiai ir kartu ramiai kalbantys apie prarastį ir atmintį, kuri yra vienintelė išeitis gimtinę palikusiam žmogui. Tikrasis J.Žitkausko knygos dramatizmas yra ne tai, kad į kaimą grįžti gyventi jau nepavyks, o tai, kad laiko slinkimas po truputį trina iš atiminties tai, kas svarbu, brangu ir artima. Nuo pokario lietuvių išeivių ir okupuotoje tėvynėje likusiųjų ir perkeltų į miestus žmonių "Dubeltavų išpažinčių" autorius skiriasi tuo, kad išsiskyrimą su gimtosiomis vietomis pasirinko pats. Taip knygos eilėraščiai virsta atminties liudijimu skaitytojams, tačiau pačiam autoriui tie prisiminimai lyg ir apmiršta tada, kai įgauna meno kūrinio formą.

Tarmiškai Lietuvoje rašo ne vien J.Žitkauskas ir kiti dzūkų poetai, bet ir daugelio kitų mūsų šalies kraštų žmonės. Iš dalies ir nuo jų priklauso tai, koks bus lietuviškųjų regionų likimas. Atrodytų, kam gi ten sostinėje ar Kaune įdomi Utenoje gyvenanti ir tarmiškai rašanti poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė bei daugelis kitų autorių?! O vis dėlto nė vienas kūrybinis veiksmas nėra toks, kuris nepaliktų pėdsakų šalies, regiono, miesto, miestelio, kaimo kultūros istorijoje.

Šiame vis labiau vienmačiame ir vienodėjančiame pasaulyje J.Žitkauskas ir kiti tarme bylojantys poetai yra ta retenybė, kuri skatina alternatyvų mąstymą, pastabumą niuansams, tikrovės atspalviams, kuriuos dažnas mūsų skubėdamas praleidžia ir apie juos nesusimąsto. Kitoks realybės matymas poezijoje ir gyvenime yra neabejotina ir nykstanti vertybė, kuri meno kūrinyje asmeniškumą jungia su tam tikra bendryste ir platesne tapatybine patirtimi.