Pragaras rojuje

Nors buvo pranašauta, kad gyvensime kaip rojuje, grimztame į pragarą, o politikai pradeda kalbėtis su velniais.

Darbo partijos šulas Viktoras Uspaskichas pranašavo, kad Premjeras Algirdas Brazauskas greitai neteks posto, o darbiečiai tam, kad valdytų Lietuvą, sudarys koaliciją nors ir su velniu.

Kiek daugiau nei prieš metus, kai dar vyko mūšiai dėl vietų Seime, darbiečiai būsimąjį gyvenimą pristatinėjo kaip rojų.

Šiandien tik nedidelė grupelė žmonių mūsų šalyje galėtų pasijusti, kad gyvena lyg rojuje.

Ar pakankamas kiekis pinigų užtikrina tokį gyvenimą? Iš dalies taip, nes žmogus gali sau leisti įgyvendinti pačias nerealiausias svajones. Gyvenimą žemėje kaip rojuje daugelis įsivaizduoja, kai turi gražų ir erdvų būstą su naujais baldais, naują mašiną, galimybę pailsėti užsienyje, savaitgaliais nueiti į teatrą ar restoraną, kaupti santaupų banke, padoriai apsirengti, skirti pinigų savišvietai, dvasiai ir kūnui tobulinti, leisti vaikus į prestižinius mokslus, pagaliau ir pavalgyti pietus normaliame bare ar restorane neskaičiuojant litų. Darbą turinčiam žmogui tai turėtų būti nesunkiai prieinama.

Kas šiandien pas mus gyvena kaip rojuje? Tik pasakų herojai. Pelenė bufetininkė, netikėtai praturtėjusi po pažinties ir draugystės su nomenklatūriniu princu. Į kvailių šalį sėti pinigėlius iš Archangelsko platumų atsibastęs proletaras. Indėniškos išvaizdos elnių augintojas, Klaipėdos prieigose vieną po kito steigiantis rezervatus. Iš sosto dėl netinkamos aplinkos nuverstas šeichas, statysiantis haremus Palangoje. Šakalai ir hienos, šokinėjantys apie vis dar galingą, bet jau dvesiantį žvėrių karalių. Nykštukai, perkėlę žemės sklypus į svetimas prestižines vietas ir pasijutę guliveriais.

Einant į Europos Sąjungą mus tikino, kad pakliūsime į rojų. Realybė visai kitokia. Nėra dienos, kad negirdėtume apie kainų pakilimus. Aiškinama, kad kainas diktuoja paklausa. Tai panašu į svaičiojimus. Daugumos klaipėdiečių atlyginimai sukasi ant ribos iki tūkstančio litų, o kaimuose ir aplinkiniuose miesteliuose žmonės negauna ir minimumo. Kas didina paklausą? Dešimtimis tūkstančių skaičiuojami valdžios ir teisėsaugininkų atlyginimai, pinigų įsiliejimas iš Europos Sąjungos fondų, spekuliacijos žeme ir butais, banditų siautėjimai ir narkobiznis, suklestėjęs kyšininkavimas, kai kyšis vertinamas kaip dovana?

Yra ir tik biurokratams suprantamų aiškinimų. Klaipėdiečiai nesupranta, kodėl valdžia per prievartą brangina važiavimo mikroautobusais bilietus, kai to nenori nei keleiviai, nei mikroautobusų savininkai. Neaišku, ką Lietuvoje veikia Konkurencijos tarnyba, jei įvairios monopolijos, ne tik prekybos srityje, baigia užgožti smulkųjį verslą? Panašių tik pusbroliams ar meilužėms suprantamų valdžios išimčių yra tiek, kiek mėšlyne sliekų. Todėl ir nesibaigia rietenos valdžioje, nes dar ilgai bus ką kapstyti.

Iš svajonių rojaus tauta ritasi į pragarą. Jau greitai pamatysime velnius, su kuriais susidės Viktoras Uspaskichas. Kai nebebus už ką nusipirkti vis brangstančio maisto, dėkosime velniams, kad bent karšta smala šeria.