Kaip ir pernai, ir užpernai ir per amžius amen, tarp kandidatų į šiuos pinigus vėl įkyriai dominuoja vilniečiai. Iš dvylikos kandidatų tik du – ne iš sostinės. Abu atrodo reikšmingiausi visoje plejadoje. Tai 100 vaidmenų sukūręs panevėžietis aktorius A. Kėleris ir kaunietė šokio teatro „Aura“ įkūrėja B. Letukaitė-Komskienė.

Kas tie likusieji? Gyvenimo vieškelių nematę nuolatiniai Vilniaus gyventojai, iš kurių septyni jame net gimę.

Hm, jei pažvelgsime ir į kitokias premijas, pvz., J. Basanavičiaus (irgi 44 tūkst. eurų), pamatysime panašią vilnietišką driekeną. Kuo čia gėrio skirstytojams vis neįtinka reikšmingų studijų autorius etnologas prof. dr. R. Balsys arba kiečiausia kryždirbystės ekspertė dr. J. Zabulytė-Sapijanskienė? Nes vienas – iš Klaipėdos, o kita – iš Kauno?

Gal tiesiog reikėtų vienąkart sąžiningai visai Lietuvai apreikšti, kad dideli pinigai iš Vilniaus neiškeliauja. Juk kiti miestai ir miesteliai – tai periferija, ką jie ten supranta. Tikrąją kultūrą, meną ir mokslą geba kurti ir suvokti tik sostinės intelektualai. Jie taip giliai viską permąsto, taip viską įvairiapusiškai analizuoja, kad iki šiol negali susitvarkyti savo nupezusios V. Lenino aikštės. Nesutampa koncepcijos. Vilnietiškose galvose draikosi aibė daugiasluoksnių vizijų. Daug solidžių įžvalgų ir požiūrių. Kaip sakoma, visi protingi, nėra ką paskui laivą pasiųsti.

P. S. Gal galėtų kas nors pagrįsti, kodėl iki šiol Nacionalinės kultūros ir meno premijos nėra verti poetai G. Grajauskas, G. Patackas, rašytojas ir vertėjas V. Morkūnas, dainininkai E. Masytė, P. Meškėla, J. Šeduikytė, A. Smilgevičiūtė, gitaristas ir kompozitorius R. Semeniukas, režisierius E. Vėlyvis, talentu žėrinti aktorė I. Stasiulytė ir kiti ne asmenys, o asmenybės?