Susidaryti tokiai nuomonei padėjo ne tik kariuomenės indėlis sprendžiant nelegalių migrantų krizę, įtampa regione, neregėtai išaugusi naujo karo Europoje rizika. Svarbu ir tai, kad pastaraisiais metais nekilo joks su ginkluotosiomis pajėgomis, Krašto apsaugos ministerija susijęs skandalas. Tad ir pagrindo abejoti, kad nepriekaištinga reputacija – tik kruopščiai nupoliruotas įvaizdis, nėra.

Civiliokų ramybei taip svarbų pasitikėjimą skleidžia ir iš arčiau pažintos kariuomenės galvos. Išprusę, nuolat kvalifikaciją keliantys, puikiai užsienio kalbas mokantys, laisvai bendraujantys, užsienio sąjungininkų itin gerai vertinami, – tokie šiandien yra prieš du tris dešimtmečius tarnystę Lietuvai pradėję karininkai. Jie visai nepanašūs į tuos baimę skleidžiančius uniformuotus žmones, kurių dauguma dar pamename iš sovietų okupacijos laikų. Veikiau – į tarpukario Lietuvos kariuomenę, kurios tradicijas žudynėmis ir tremtimi bandė sunaikinti sovietai, ir kurios elitą pažinome tik iš pabirų liudijimų.

Bent kol kas ramia sąžine galime sakyti kariuomenei: mūsų pasitikėjimas – ne avansas, bet atlygis.

Žinoma, kariuomenė yra visuomenės dalis, tad nereikia būti naiviems, kad mūsiškė – uniformuoti angelai be žemiškų silpnybių. Juolab kai jos gretose atsiduria šauktiniai ir armija jų vidinių demonų. Su šiais mūsų gynėjai sako taip pat kovojantys, ir kartais, deja, patiriantys pralaimėjimą.

Tad bent kol kas ramia sąžine galime sakyti kariuomenei: mūsų pasitikėjimas – ne avansas, bet atlygis. Belieka tikėtis, kad ir toliau į jį bus investuojama ne mažiau nei į ginklus. Juk neturėdami priežasčių piktintis savo kariais, mes, civiliokai, daugiau neberinksime politikų, taupančių jų amunicijos, o ne asfalto savo keliukams sąskaita. Savąją GPM dalį skirs jau ne keli tūkstančiai, bet dešimtys tūkstančių mokesčių mokėtojų. Galiausiai prasidedančioje diskusijoje dėl visuotinio šaukimo galvosime ne apie išimtis ir alternatyvas, bet apie tarnybos garbę ir naudą.