Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip buhalterinis ir administracinis sprendimas, tačiau jis turi labai realių ir pavojingų pasekmių šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų – ypač didmiesčiuose. Šis modelis iš esmės baudžia už gyvenamąją vietą.

Tiesa, yra ir viena pozityvi žinia – pagaliau pripažinta, kad pačiam Seimui nereikia ginčytis dėl tarifų dydžio, nes  NT mokesčius, taip kaip ir turėtų būti, nustato vietos savivaldybių tarybos. NT mokesčio dydžio nustatymas yra išimtinė savivaldybių teisė – visi surinkti mokesčiai turi patekti į jų biudžetus. Kartu būtina suteikti teisę savivaldybėms taikyti skirtingus NT mokesčių dydžius skirtingose teritorijose, atsižvelgiant į objektyvius bendruomenės poreikius ir interesus.

O dabar panagrinėkime tai, ką siūlo Finansų ministerija. Pagal jos modelį apmokestinami visi būstai, nepriklausomai nuo to, ar žmogus juose gyvena, ar tai - investicinis turtas. Mokesčio dydis priklauso nuo rinkos vertės – o ši, kaip žinia, ypač išpūsta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar dar keliuose Lietuvos miestuose. Vadinasi, mokestis taikomas ne pagal žmogaus pajamas ar faktinį naudojimą, o pagal spekuliatyvią rinkos kainą, kurios pats žmogus negali nei numatyti, nei paveikti.

Rezultatas – absurdiška situacija: senjorė, per savo gyvenimą susikūrė savo svajonių būstą, pvz. 60 kv. m bute Žvėryne, privalės mokėti šimtus eurų per metus vien todėl, kad jos kvartale pakilo nekilnojamo turto kainos. Arba jauna šeima Antakalnyje, ką tik baigusi mokėti paskolą, bus papildomai apmokestinta, nes jų rajonas laikomas "prabangiu".

Vadinasi, žmonės mokės ne už tai, ką turi, o už tai, kurioje vietoje gyvena. Tai – ekonominė bausmė už gyvenamąją vietą. Tad toks Finansų ministerijos siūlomas modelis ne tik neteisingas – jis skatina socialinę segregaciją, "getų" formavimąsi pagal pajamas. Turtingieji koncentruosis tam tikrose vietovėse, o kiti bus išstumti į periferiją, nors “prabangioje” vietoje pragyveno visą savo gyvenimą. Tokių pasaulyje yra, ypač JAV didmiesčiuose, tik klausimas – ar tokiais “laukinio kapitalizmo” pavyzdžiais tikrai reikia sekti?

Tik panašu, kad mūsų Finansų ministerija negirdi ir kito argumento: dauguma būsto šiandien realiai priklauso bankams ir dauguma NT “savininkų” dar daugelį metų turės mokėti bankų paskolas ir palūkanas.

Todėl siūlau naują, socialiai teisingą NT mokesčio modelį, kuris grindžiamas aiškia logika: pagrindinis gyvenamasis būstas yra neliečiamas, o mokestis taikomas tik už perteklinį plotą, viršijantį įstatymu garantuotą ribą.

Esminiai principai:

    • Nulinis tarifas taikomas 40 kv. m ploto vienam deklaruotam gyventojui. Pvz., 4 asmenų šeima gali gyventi 160 kv. m būste be jokio mokesčio.

    • Mokestis taikomas tik už viršytą plotą, ne nuo viso turto.

    • Skaičiavimas grindžiamas kvadratiniais metrais, o ne verte – tai objektyvu ir socialiai teisinga.

    • Tarifus nustato savivaldybės, valstybė tik apibrėžia principus.

    • Numatytos socialinės išimtys: senjorams, neįgaliesiems, studentams, daugiavaikėms šeimoms. Papildomas lengvatas taikytų pačios savivaldybės.

Jei vienišas pensininkas po partnerio mirties liko 70 kv. m būste – neapmokestinamas plotas jam padidinamas iki 60 kv. m. Jis gali priimti deklaruotą nuomininką (+40 kv. m) arba mokėti simbolinį 0,1 % mokestį tik nuo perteklinio ploto.

Šis pasiūlymas – ne tik finansinis modelis. Tai – vertybinis pasirinkimas, kurio esmė: žmogus negali būti išstumtas iš savo namų vien dėl to, kad gyvena Vilniuje ar Kaune. Tokiu principu įgyvendinta nekilnojamo turto mokesčio reforma ne tik nebaustų žmonių už jų gyvenamąją vietą. Ji apsaugotų žmones nuo NT spekuliantų, kurie gali dirbtinai kelti kainas, siekdami per mokesčius išstumti gyventojus ir formuoti savo plėtros planus. Tokia aiški, skaidri, paprasta administruoti sistema stiprintų ir savivaldybių atsakomybę bei finansinį savarankiškumą. Galų gale -  tai valstybės moralinis, o ne ekonominis apsisprendimas, vertybinė sistema, kuri garantuoja būsto plotą, kurio niekas negali apmokestinti.