Savaitgalį Maskva išgirdo Europos ultimatumą: nutraukti ugnį arba laukti naujų sankcijų. V. Putinas atsakymą paviešino gerokai uždelsęs: dar kartą pasiūlė derėtis. Tai, kad jis pakvietė visus pas R. T. Erdoganą su pastaruoju nė nepasitaręs, byloja apie akivaizdžią desperaciją.

Tiesa, derybos – tema, dėl kurios skiriasi Europos sąjungininkų ir JAV nuomonės. Kremliaus pasiūlymas derėtis užgožė europiečių ultimatumą. Padėtį gelbėjo V. Zelenskis, pareikšdamas, kad pats vyktų į Stambulą. Toks Ukrainos prezidento ėjimas pavertė V. Putino siūlymą juokingu – tikros derybos ne prasideda, bet baigiasi aukščiausio lygio susitikimais. Nors D. Trumpo – svarbiausio šiame galios trikampyje – akyse protokolai niekam neverti, šįkart jis tikrai negali sakyti, kad Kyjivas stabdo taikos procesą.

Tačiau V. Zelenskio ir V. Putino akistata sunkiai įsivaizduojama. Ne tik dėl Bučos, viešų paniekinimų, bet ir Ukrainos kapituliaciją reiškiančių Kremliaus pretenzijų. Tad kam apskritai į kampą įspeistas diktatorius kalba apie derybas? Valstybės biudžetas tuštėja, armija beviltiškai kankinasi su pernykščiomis užduotimis, tad tušti pokalbiai leidžia laimėti laiko. Žiurkės kampe motyvą kaip raktą nuo savo elgesio kadaise pats pasiūlęs V. Putinas gali elgtis neprognozuojamai. Šaltakraujiškas išpuolis prieš Ukrainos civilius, sustabdysiantis V. Zelenskį pakeliui į Stambulą, – kuo ne variantas iš Kremliaus turimų scenarijų knygelės?

Kita vertus, šiandien ukrainiečiams reikia žvalgytis į visas puses. Vos Europa suminga padariusi vieną ėjimą, pabudęs Vašingtonas nusprendžia, kas šiandien svarbiau, – pinigai ar vertybės, ir atitinkamai koreguoja savo veiksmus. Todėl šiandien niekas negali pasakyti, ar Ukrainos karo kronikoje 2025 m. gegužės 15-oji bus įrašyta kaip proveržio, naujų sankcijų ir eskalacijos vingio ar tiesiog tuščia diena, kuriai baigiantis iš D. Trumpas dar kartą pareikš, kad dėl visko kaltas Joe Bidenas, leidęs kilti karui.