Minimalus atlyginimas turi būti ir padoresnis, ir teisingesnis

Pokalbis su socialdemokrate Vilija Blinkevičiūte, Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vicepirmininke.

– Gerbiama Vilija, ką reiškia toks Europos Komisijos siūlymas? Ar visose šalyse norima nustatyti vienodo dydžio MMA?

– Europos Sąjungoje kas dešimtas dirbantysis patiria skurdą. Čia yra esmė: uždirbant varganą atlygį neįmanoma pragyventi. Ir taip negali tęstis amžinai.

– Diskusijos vyksta pirmiausia dėl to, ar būtina imtis veiksmų bendrai visoje ES ar palikti MMA klausimus spręsti nacionaliniame lygmenyje, kaip ir yra dabar?

– Dabar MMA kiekviena valstybė nustato kaip išmano – 21 valstybėje jis nustatomas įstatymais, 6 – kolektyvinėmis sutartimis (Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Kipre, Suomijoje ir Švedijoje).

Jokių siūlymų suvienodinti MMA visose valstybėse nėra. Gaila, kad kai kurie politikai, neįsigilinę ar tyčia, klaidina žmones. Yra kalba apie bendrą metodiką, normas, kad kiekvienoje valstybėje MMA nebūtų per mažas.

Dabar MMA Liuksemburge 7 kartus didesnis nei Bulgarijoje ir 4 kartus nei Lietuvoje. Tie, kurie siūlo Lietuvoje ar Bulgarijoje įvesti liuksemburgietišką, airišką ar vokišką MMA, kalba nerealius dalykus.

– O ką siūlo Europos Parlamento socialdemokratai?

– Mes esame už tai, kad ES lygmeniu būtų įteisinta bendra metodika, kuri užtikrintų, kad MMA ne tik apsaugotų dirbančiuosius nuo skurdo, įgalintų tenkinti pagrindinius poreikius (maistas, drabužiai, būstas), bet ir užtikrintų galimybę dalyvauti kultūrinėje, švietimo ir socialinėje veikloje. Taip padorų atlyginimą apibrėžia Europos socialinė chartija, kurią ratifikavo ir Lietuva.

– Ar tai reiškia, kad minimalus atlyginimas gali didėti?

– Jei būtų sutarta taikyti Europos Tarybos socialinių teisių komiteto išaiškinimą, jog MMA neturi būti mažesnis kaip 60 proc. vidutinio nacionalinio grynojo (po mokesčių) darbo užmokesčio, jis didėtų visose valstybėse narėse.

Tam pritaria ir Lietuvos profesinės sąjungos. Tokios nuostatos laikosi ir Europos profesinių sąjungų konfederacija.

Dabar daugumoje ES valstybių, taip pat ir Lietuvoje, MMA neviršija 50 procentų nuo vidutinio atlyginimo.

– Tarkime, siūlymas dėl 60 procentų priimamas. Kokią tai turėtų reikšmę, pavyzdžiui, Lietuvoje?

– Dabar, atskaičius mokesčius, Lietuvoje MMA yra 437 eurai. Pagal šiuo metu turimus duomenis, MMA „į rankas“ reiktų didinti apie 85 eurus. Tai nėra kosminiai skaičiai ar pasaulio pabaiga.

Bėda ta, kad net ir taip padidinus MMA, sunku Lietuvoje kalbėti apie teisingą atlygį ir padorų gyvenimą. Būtų sąžininga kalbėti tik apie teisingesnį ir padoresnį. Reikia įvertinti ir tai, kad, lyginant su didžiaisiais miestais, MMA dažniau uždirba žmonės rajonuose, mažesniuose miestuose.

– Kai kurie ekonomistai teigia, kad MMA Lietuvoje – jokia aktualija ir problema. Tiek uždirba vos 3 procentai dirbančiųjų...

– Taip, girdėjau, kad tai neva yra puikus rodiklis, kurio Lietuvai pavydi dauguma Europos valstybių. Todėl klausiu: o kiek Lietuvoje dirbančiųjų uždirba MMA plius 1 eurą, plius 5 ar 10 eurų? Dešimtys tūkstančių.

Darbo kodeksas juk tikras stebuklas: nurodo MMA mokėti tik už nekvalifikuotą darbą, o MMA plius 1 euras – jau kvalifikuoto darbuotojo atlyginimas. Tikras patogumas, kai reikia mokėti varganą atlyginimą kvalifikuotam specialistui.

Dar girdėjau teigiant, kad MMA padidinimas dar labiau padidintų emigraciją iš Lietuvos. Dar vienas stebuklas. Visada maniau ir manau, kad dažniausiai iš Lietuvos žmonės važiuoja dėl per mažų atlyginimų. Suskaičiuota, kad pusė šalies gyventojų uždirba mažiau nei 665 eurus į rankas. Tai dar vienas stebuklas, kaip žmonės, šeimos išgyvena.

Taigi ir Lietuvoje, ir visoje ES yra apie ką diskutuoti ir dėl ko kryžiuoti ietis. Ir tai yra gerai. Būtų blogai, jei būtų tyla. Diskusijos, pradiniai siūlymai reiškia, kad Europos Sąjungoje skurdo (kaip ir godumo) nuslėpti nepavyks. Kad anksčiau ar vėliau bus priimti ir europiniai, ir nacionaliniai sprendimai, padėsiantys dirbantiems, bet vis tiek sunkiai besiverčiantiems žmonėms.