Liaudies išmintis sako, kad geriau duoti žmogui meškerę, o ne žuvį. Taip ir su valstybėmis.

„Lietuva gavo daugiau pinigų iš Europos Sąjungos!“ – trimitavo žiniasklaida, ir ne tik. Regis, reikėtų džiaugtis. Gavome toną – o gal tonas žuvų. Galėsime kepti ir valgyti kelerius ateinančius metus. Net pagalvoti skanu...

Rimtai kalbant, esminis klausimas toks – kaip Europos parama Lietuvoje panaudojama?

Ar kuriama kažkas, kas duotų ekonominę grąžą? O gal visus pinigus pravalgome? Jei investicija protinga – iš vieno milijardo turėtų būti uždirbamas antras. Gal tada net nereikėtų didesnės ES paramos? Nebūtų ilgų ir varginančių derybų per naktį Briuselyje...

Džiaugtis, kad kitais metais būsime dar labiau priklausomi nuo pinigų, kuriuos mums dovanoja, yra gana lengvabūdiška. Juk nematyti, kad europiniai pinigai būtų sukūrę Lietuvoje tiek daug darbo vietų, kad bent jau „evakuacijos“ apimtys sumažėtų...

Vėl su pavydu norisi pažvelgti į Suomiją. Matyt, istorijos vingiai lėmė tokį suomių charakterį. Ši tauta (žinoma, ne vienintelė pasaulyje) puikiai suvokia, kad pasikliauti tarptautinėje erdvėje gali tik savo jėgomis. Suomiai, regis, pasimokė Antrojo pasaulinio karo metais – niekas 1939–1940 m. pernelyg nesirūpino nei jų saugumu, nei ekonomine gerove.

Nesikliauja suomiai jokia karine, politine ar ekonomine parama iki šiol. Šis požiūris – pragmatiškos ir efektyvios Suomijos užsienio politikos esmė. Todėl suomių tauta verta didžiulės pagarbos, atmetant kritiką dėl vadinamosios finliandizacijos politikos, neva tai – nuolaidžiavimas engėjams...

Verta pagarbos yra ir Vokietija, kuri po Antrojo pasaulinio karo sugebėjo neįtikimai sėkmingai pasinaudoti Maršalo plano privalumais. Juk Vokietija tapo Europos ekonomikos varikliu!

Ar naujuoju ES Maršalo planu Lietuva sugebės pasinaudoti? Norėtųsi. Tik ar prie globos pripratusieji staiga ims ir taps savarankiški? Tai jau veikiau retorinis klausimas.