Trylikai menininkų praėjęs ketvirtadienis buvo turbūt laimingiausia diena, – jiems buvo įteiktos Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Žodžiu, po 44 tūkst. litų.

Gerokai anksčiau vyko kitas iškilmingas erzelis – nacionalinių premijų po 104 tūkstančius dalybos. Laimėjus tokį lemties "teleloto", įmanoma iškiliau vertinti patį save ir dar kartą susivokti, kad esi toks vienintelis, toks Kastytis baltalytis, kuris žiba tarsi žiedas su briliantu tarp daugybės nežieduotų rankų.

Gerai, kad valdžia remia kultūrą, nes jei to nedarytų, tauta taptų klejojančia būtybe be viršugalvio. Išties dieviškai gerai, kad biudžeto pinigais klerkai pabarsto tam tikrus asmenis. Juk neapdovanoti jie taip ir liktų nežinomi, kaip ir jų kurpiami dekadentizmo kolosai.

Tik kas tie biurokratinio rojaus teisieji, išdidžiai nustatantys, kurie kūrėjai verti ir tūkstančių, ir nomenklatūrinės pagarbos? Aišku tik tai, kad išmonės tiems lėšų dalytojams tikrai nestinga, nes premijų paskyras jie sugeba išties įmantriai motyvuoti: "kūrėjas meniniam sprendimui taiko aukštus profesinio meistriškumo reikalavimus", "kūriniui būdinga maksimaliai apgalvota sprendimo idėja". Ir taip toliau.

Tačiau ar šis argumentų "barokas" nestumia į nežinią tų, kurie dar daugiau verti ir be tų senmergiškų menotyrinių pliurpalų? Štai per šventes vis girdime Euriką Masytę ir jos "Laisvę". Kaip mes visi nemirštame iš gėdos, kad laisvės dainė, savo kūriniu suvienijusi lietuvius, emigravo ir dingo? Kai jos gyvenimą talžė žiaurūs likimo išbandymai, visiems į tai buvo nusispjauti. Premijų skirstytojai apie Euriką, matyt, niekada ir negalvojo, nes jiems net Donatas Banionis, kaip paaiškėjo, yra niekas. Kaip niekas jiems ir vienintelis visų laikų Lietuvos poetas Gintaras Patackas. Arba už visą kompozitorių sąjungą iškilesnis Darius Mickus iš "Rebelheart". Arba Povilas Meškėla iš anuometės "Katedros". Ir visi tie, į kuriuos nereikia rodyti pirštu ir veidmainiškai aiškinti apie tai, kad jie "meniniam sprendimui taiko aukštus profesinio meistriškumo reikalavimus".