Šiuo metu galima išgirsti kitokių versijų, teigiančių, kad F. Kaplan tebuvo personažas, t. y. fikcija, tiesiog į minėtą pasikėsinimą įpainiotas žmogus.

Tikroji Fani skyrėsi nuo tos, apie kurią buvo girdėję sovietinio paveldo sektantai, o jos gyvenimas itin priminė į kitą politinę žmogžudystę įsipainiojusio veikėjo Lee Harvey Oswaldo (1939–1963) egzistenciją.

Abiejų įtariamųjų gyvenimas buvo trumpas, dramatiškas, niūrus ir persmelktas isteriško blaškymosi. Tiek Fani, tiek Lee savo gyvenimo kelyje sutiko nemažai paslaptingų, keistų personažų ir įsivėlė į pasikėsinimu (žmogžudyste) pasibaigusius politinio pobūdžio reikalus. Į šiuos nusikaltimus jie įsivėlė (ar buvo įtraukti) taip, kad vėliau joks detektyvas, tyrinėtojas, teisės ekspertas ar žurnalistas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti jų kaltės, tačiau svarbiausia yra, matyt, tai, kad abu jie buvo labai greitai nutildyti.

Ar gali būti, kad Visos Rusijos Ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų sovieto tarnautojai atrado tobulą politinės žmogžudystės receptą?

2008 m. išleisto rusų dokumentinio filmo „Kas šovė į Leniną?“ (Kto strelial v Lenina?, rež. Dmitry Demin) kūrėjai pabandė išsiaiškinti, kas tokia buvo F. Kaplan ir ar ji galėjo šauti į Iljičių (o jeigu šovė ne ji, kas tada buvo tas šaulys?).

Fani veikiausiai gimė 1890 m. vasario 10 d. (nežinia ar pagal Julijaus, ar pagal Grigalijaus kalendorių) semitų šeimoje. Filme pasakojama, kad jos tėvai išvyko anapus Atlanto ieškoti laimės, o pati Fani tapo Odesoje gyvenančia siuvėja.

1906 m. ji įsipainiojo į pirmą paslaptingą įvykį. Tų metų gruodžio 22 d. Kijeve Podolės prekybininkų viešbutyje nugriaudėjo sprogimas, po kurio iš kambario išbėgo du skirtingų lyčių žmonės. Vyriškos lyties asmuo dingo, o moteriškos, t. y. Fani, buvo sulaikyta.

Nepilnametei grėsė mirties bausmė, tačiau Kijevo karinės apygardos teismas nuteisė ją sunkiesiems darbams Sibire. Begyvendama įkalinimo vietoje, Fani staiga apako (vėliau jos regėjimas atsistatė, paskui ji vėl apako), o dar vėliau jai prasidėjo isterijos priepuoliai (bandyta nusižudyti). Galiausiai ji buvo paguldyta į kliniką, skirtą nuo paralyžiaus, silpnaprotystės ir tuberkuliozės kenčiantiems asmenims.

1917 m. pavasarį nuvertus caro valdžią, Fani atgavo laisvę ir išvažiavo į Krymą gydytis. Čia ji sutiko savo pažįstamą Viktorą Garskį (dar žinomą Jakovo Šmidmano pavarde) – bankų ir parduotuvių plėšiką. Jis ir buvo tas dingęs asmuo, prieš dešimt metų atnešęs sprogmenis į Podolės prekybininkų viešbutį.

Filme teigiama, kad 1918 m. rugpjūčio 28 d. V. Garskis staiga iš Odesos išvyko į Maskvą, kurioje jis esą susitiko su Jakovu Michailovičiumi (1885–1919), visuomenėje labiau žinomu Sverdlovo pavarde.

1918 m. rugpjūčio 30 d. Vladimirui Iljičiui dalyvaujant susitikime su Michelsono gamyklos darbininkais, prie didžiojo vado priėjo pora moterų, šios pasiskundė, kad kelių užkardas saugantys daliniai trukdo valstiečiams atvykti į Maskvą ir parduoti savo grūdus. Vova su jomis sutiko, kad kelių apsaugos padaliniai neretai elgiasi ne taip, kaip turėtų.

Jo vairuotojas Stepanas Kazimirovičius Gilis (1888–1966) jau buvo įjungęs automobilio variklį ir laukė ateinančio Vovos, kai pasigirdo šūviai.

Kieme kilo sąmyšis. Vieni žmonės rūsčiais teisuoliškais veidais skubėjo dengti kūnais savo gyvąjį stabą, o kiti pradėjo lakstyti po gamyklos kiemą, ieškodami įtariamųjų. Galiausiai Iljičius atsisėdo į transporto priemonę, tačiau vairuotojas jį nuvežė ne į ligoninę, o namo, t. y. į Kremlių.

Grįžęs į būstą, Vova užsikeberiojo laiptais, įsvirduliavo į kambarį ir susmuko krėsle, tačiau kreiptis į gydytojus buvo nuspręsta tik tada, kai jo sesuo Marija Iljinična (1878–1937) pamatė savo vyresnėlį.

F. Kaplan įvardyta moteris teisėsaugos atstovams buvo pristatyta dar tos pačios dienos vakarą, tačiau niekas negali pasakyti, kokiomis aplinkybėmis ji buvo sulaikyta (liudininkai ne kartą keitė parodymus). Vėliau ji buvo pristatyta Visos Rusijos Ypatingajai komisijai, kur ją teikėsi apklausti pats Jakovas Petersas (1886–1938).

Kadaise jis buvo įtariamas dėl dalyvavimo brangenybių parduotuvės apiplėšime (pasibaigusiame trijų policininkų nužudymu), o dabar pats atlikinėjo apklausas, vaidindamas antro svarbiausio instancijoje žmogaus po Felikso Edmundovičiaus (1877–1926) vaidmenį.

Iš šio pasaulio F. Kaplan vadinama moteris buvo pašalinta 1918 m. rugsėjo 3 d. (ją nušovė, o jos kūnas buvo sudegintas).

Jos „mylimasis“ V. Garskis mirė tik 1956 m. (gyveno Maskvoje ir gaudavo dosnią pensiją), o įtariamasis J. Sverdlovas mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1919 m. kovą.

1922 m. liepos 8 d. prasidėjo likusių gyvų eserų vadų teismas. Per šį procesą 15 asmenų buvo nuteisti mirties bausme, o trys – išteisinti. Išteisintieji buvo du vyrai ir moteris vardu Lidija Vasiljevna Konopliova (1891–1937). Pagal vieną versiją spėjama, kad ji ir šovė į Iljičių.

Manoma, kad visi trijulės nariai buvo Ypatingosios komisijos agentai, infiltravęsi į eserų gretas, ir visais jais buvo atsikratyta per XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės komunistų partijos valymus (dar vienas, ketvirtasis žudikas, buvo nužudytas praėjus vos kelioms dienoms po pasikėsinimo į Iljičių).