Paskutinė rugpjūčio savaitė gamtoje tikrai nuspalvinta besibaigiančios vasaros nuotaika. Kaip sako priežodis: „Rugpjūčio pabaigoje vasara pasisuka į rudenį“. Todėl šis laikas vadinamas ir nuorudeniu arba parudene, tada gamta atkelia vartus rudeniui.

Pirmasis aiškiai pastebimas jo požymis – gandrų išskridimas. Beje, šie mieli paukščiai, žmogaus sodybos įnamiai, skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai. Gandras – tai ir starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis.

O šie metai gandrams buvo neblogi – ne viename lizde galima buvo matyti po tris gandriukus. Susipulkavę ražienose į gandrynus, pamokę jauniklius skrendant išnaudoti kylančias šiltas oro sroves – termikus, gandrai patraukė į pajūrį. Sakoma, ten jie „seimus neša”. Išties yra apie ką pasitarti, juk nuskristi turės neįtikėtinai toli, pasiekti net Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį. Todėl taip anksti ir susiruošia į kelionę, kaime pasakytų „gandrai žino savo čėsą”.

O pašiepiant kokį senbernį ar nepritapusį vienišių taip būdavo sakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus”.

Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena, rugpjūčio 24-oji, užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo reikšmingas sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Senolių išmintis teigia: „Lyg Baltramiejaus bręsta, po Baltramiejaus vysta”. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro, kaip ypatingo paukščio, Lietuvoje išaukštinimas, netgi mitologizavimas. Kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Tikėta kitados, kad gandras galįs ir žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes, ten jas palikti. Sakmė pasakoja, kad gandrą Dievas pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas...  

Palikdami gimtinę, gandrai „išsineša” pavakarius, kurių šeimininkė namiškiams jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo – nuo saulėgrįžos net trejetu valandų. Liaudiški priežodžiai šį vasaros pabaigos metą taip nusako: „Nužydėjus rožėms, krinta šaltos rasos“, arba dar išmoningiau: „Po Baltramiejaus velnias į vandenį geležį įkiša“. Mat vandeniui ežeruose ir upėse naktimis vėstant, slėnius ir įkalnes nuo pavakarės iki pat vėlyvo ryto apsiaučia baltos rūko skraistės. Ir rasos karoliukai papuošia jau visur nuaustus voratinklius. Varlių kurkimo nebesigirdi: sakoma, „Dievas varlei užrakina dantis nuo Šv. Baltramiejaus”.

Po šios dienos jau niekas bičių nekopinėja; gyvuliai į ganyklas išleidžiami laisvi, nes javų plotuose palikusios tik ražienos. Apie šį metą seniau kaime būdavo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai neišsišertų, ilgiau nešiotųsi, reikėdavo sulaukti mėnulio senugalio. Veislei palikdavo avinukus, atsivestus per jaunatį. Beje, ir apaštalo Baltramiejaus simbolinis atributas yra peilis, mat jam už krikščioniškojo tikėjimo sklaidą Armėnijoje buvo gyvam nunerta oda. Tokių sutapimų mūsų liaudiškame kalendoriuje rastume ne vieną. Kitaip ir būti negali: sureikšminamos tos dienos, kurios buvo svarbios tradicinei gyvensenai ir pasižymi virsmais gamtoje. Darbų kaime šiuo metu – dar ganėtinai. Pirmiausia – žiemkenčių sėja; patarlė ragina nevėluoti: „Prieš Baltramiejų sėti – rugiai, po Baltramiejaus – rugeliai“. Dar liko linarūtė ir bulviakasis, bet tiedu darbai atliekami su talkomis, todėl labai neprailgsta.

Apie šį rudens nuojauta paženklintą metą senovėje būdavo rengiami didieji turgai. Nuėmus javų derlių juk matosi, ko šeimai perdaug užaugo, o ko trūksta. Įdomiai nusakomas jų laikas: „Nuo švento Jono iki jomarkėlio – devynios nedėlaitės”. Žemaitijoje tas rudenio jomarkėlis būdavo vadinamas Morine, gal nuo žodžio „morys“– tinginys. Kas rudens gėrybių pats neprisiaugino, dabar turguje turi nusipirkti. Skuode atgaivinta ši tradicija, tik kitu vardu – žemaitiškai – „Skuoda boužes juomarks“. Boužė – tai svertuvas, dar bezmėnu vadinamas. Joniškio rajone rugsėjo pradžioje vyks smagi Kleckų šventė. Šiaurės Lietuvoje plačiai garsėjo Skaistkalnės Kanapinės turgus; šis Latvijos miestelis yra prie pat sienos, pakeliui į Rygą. O dažnoje Lietuvos vietovėje šiuo metu būta „obuolinių“ turgų. Aukštaitijoje į Ragelius žmones viliodavo „grūšinis“ turgus. Mažojoje Lietuvoje rudenį gagendavo žąsų turgūs. Ir iki vėlyvo rudens, Šv. Martyno, – juk tos dienos tradicinis valgis – kepta žąsis su obuoliais. Žąsų turguose pirkdavo spanguolių, bruknių, obuolių. Rasdavo ir žąsų pūkų patalams, netgi iš didžiųjų plunksnų išpjautų švilpynių vaikams, trimitėlių iš žąsų gerklų. Pasakojama, kad iš tolimesnių vietovių žąsys į tą turgų būdavo genamos „kaustytos“. Nagi pervarydavo per dervos balutę, tada per smėlį, – štai ir apautos tolimai kelionei...

Taip žymiai dienai sutrumpėjus, saulutė leidžiasi anksti. apie pusę devintos vakaro. Šį vakarą po jos laidos verta pasidairyti po dangaus skliautą: turėsime gerą progą palyginti Marsą su Saturnu, – abi planetos matysis visai greta viena kitos neaukštai vakaruose. O sekmadienį prie jų priartės ir jauno Mėnulio pjautuvėlis. Taip dangaus šviesuliai pasitiks rugsėjį.