Europos valstybės turi ieškoti simbolinės ir praktinės atsvaros Kinijai

Užmojis balansuoti tarp dviejų autoritarinių kleptokratijų Baltarusijai gali išdegti. Tačiau kam nors kitiems taip elgtis būtų klaida.

Ką tik grįžau iš Lietuvoje vykusio kasmetinio „Sniego susitikimo“, suteikiančio galimybę pabendrauti saugumo ekspertams ir sprendimus priimantiems asmenims. Į jo programą pirmąkart buvo įtraukta sesija Kinijos klausimais. Aš buvau vienas iš jos vedėjų. Pabrėžiau moralines ir praktines priežastis iš naujo apsvarstyti mūsų požiūrį į Pekino režimą, pademonstruoti solidarumą su jo priekabių aukomis ir aktyviai priešintis jo įtakai.

Viena iš priežasčių – savi interesai. Kiekvienai šaliai, kurių teritorijos patenka į didįjį lanką nuo Norvegijos iki Sakartvelo ir kurios nerimauja dėl Rusijos, reikalinga JAV pagalba. Ir bet koks sakinys su žodžiu „Kinija“ suteikia daugiau galimybių atkreipti dėmesį Vašingtone nei jo neturintys.

D. Trumpo administracija stengiasi suvaldyti įtampą, kylančią iš jos instinkto veikti vienašališkai („Pirmiausiai – Amerika!“) ir poreikio turėti sąjungininkų. Jungtinės Valstijos per silpnos, kad vienos įstengtų varžyti didėjančią Kinijos skaitmeninę, diplomatinę, ekonominę, ideologinę ir karinę įtaką. Tačiau kartu su kitomis turtingosiomis valstybėmis jos gali suformuoti patikimą koaliciją, pajėgią nustatyti taisykles.

Taigi, sąjungininkės, rodančios, kad yra suinteresuotos padėti JAV tvarkytis su Kinija, padeda taisyti šios administracijos pašlijusius multilateralistinius instinktus. Jos taip pat turi (šiek tiek) didesnę galimybę sulaukti JAV paramos sprendžiant savas problemas.

Be to, Kinija Europos demokratijoms nėra kokia nors tolima grėsmė – ji yra artima ar netgi jau esanti. Mus sukvietę lietuviai tebeniršta dėl gruodį įvykdyto išpuolio prieš šalies švenčiausią religinį memorialą – Kryžių kalną. Viena kinė turistė išlupo kryžių, skirtą Honkongui, ir išniekino kitą, piktdžiugiškai girdamasi savo veiksmais per socialinius tinklus. Rugpjūtį Kinijos ambasada akiplėšiškai organizavo mėginimą sutrikdyti Honkongo šalininkų demonstraciją Vilniaus centre ir išprovokavo diplomatinį protestą.

Dar svarbesnis pagrindas imtis veiksmų – ypač šalims, kadaise priklausiusioms sovietinei imperijai – yra moralinis. Baltijos šalių, Ukrainos, Vidurio Europos ir kitų turima užsienio jėgų okupacijos patirtis tebėra gyvi ir skaudūs prisiminimai. Žmonės prisimena puolimą prieš tikėjimo laisvę, priverstinį psichiatrinį gydymą, pastangas ištrinti nacionalines kalbas, kultūrą ir istoriją, kalinimą lageriuose, tremtis ir kitus dalykus. Visi tokie arba dar didesni baisumai šiuo metu vyksta žemyninėje Kinijoje. Protestuotojai Honkonge kovoja, kad išvengtų šio likimo; Taivano žmonės nubalsavo prieš tai per anksčiau šį mėnesį vykusius rinkimus.

Raginau „Sniego susitikimo“ dalyvius apsvarstyti praktines ir simbolines atsako priemones. Kinija spaudžia ir izoliuoja Taivaną, kurį laiko savo maištinga provincija. Taigi, miestai ir miesteliai turėtų sekti drąsiu Prahos pavyzdžiu ir pradėti broliautis su Taibėjumi, Taivano sostine, arba kitomis vietovėmis šioje drąsioje, bet į keblią padėtį patekusioje kinų demokratijoje. Baltijos šalys turėtų įkurti ten bendrą prekybos atstovybę. NATO turėtų būti skatinama atidaryti ten savo biurą.

Gyriau drąsius ir ryžtingus Lietuvos parlamento narius, kurie yra bene vieninteliai politikai Europoje, tebesantys nusiteikę drąsiai sutikti Kinijos nepasitenkinimą ir susitikinėti su didžiulį spaudimą patiriančia Tibeto vadovybe tremtyje.

Vyriausybės turėtų boikotuoti žalingą „17 plius 1“ forumą, kuriame Rytų ir Vidurio Europos valstybės varžosi dėl (neskaidrių ir perdėtai brangių) Kinijos infrastruktūros projektų. Joms pravarčiau būtų išplėsti konkuruojančią, bet mažiau dėmesio sulaukiančią Trijų jūrų iniciatyvą, kurioje dalyvauja 12 ES šalių, Vokietija ir JAV.

Naujos narės (ypač Ukraina), aukšto lygio atstovavimas, turininga darbotvarkė ir kai kurie praktiniai rezultatai per birželį Estijoje vyksiantį šių metų viršūnių susitikimą suteiks itin pelnyto galvos skausmo baugintojams Pekine.