Darbdavio patarimai darbuotojams

Suaugęs žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, taip pat už savo šeimą, už savo atliekamą darbą – tai brandos požymis. Vėliau jis jaučiasi atsakingas už savo socialinę aplinką, jaučiasi atsakingu savo valstybės piliečiu. Atsakomybė prasideda nuo mažų dalykų, pirmiausia reikia būti atsakingam už savo žodžius: mano žodis – mano parašas. Būti vieningam savo žodžiais, veiksmais ir poelgiais – tai puiki investicija į ateitį formuojant žmogaus, kuriuo galima pasikliauti, reputaciją.

9. Perfekcionizmas. Tobulėjantis žmogus visada iš savęs reikalauja geriausio rezultato, ir tai tampa įpročiu. Darbai turi būti daromi ne dėl pliusų ataskaitoje.

10. Iniciatyvumas. Darbdaviai pastebi, vertina ir skatina tuos, kurie pirma patys stengiasi duoti įmonei – iniciatyvą, idėją, sirgimą už komandą ir rezultatus, atsakomybę. O tada jau darbdavys tas pastangas atlygina. Dažnai darbuotojas žiūri, ką gausiu. Ir jei gausiu – tada gal jau duosiu. Toks modelis niekada nesuveikia jokiame darbe.

11. Užsispyrimas, tvirta valia. Sakoma, kiekvienas darbas kartu su savimi atsineša dvi jėgas – vienas, padedančias siekti tikslo, kitas priešpriešines, trukdančias jo siekti (siekiantiesiems tikslo tenka susidurti su išorinėmis priežastimis: ligomis, techniniais gedimais, kolegų aplaidumu, įveikti vidines – tingulį, inertiškumą, nenorą išeiti iš komforto zonos ir pan.). Sakoma, kad tvirta asmenybė yra  stipresnė už tas priešpriešines jėgas ir, nepaisydama jokių aplinkybių, pasiekia tikslą. Tuo tarpu silpna už jų slepiasi, žerdama pasiteisinsimus, kodėl tikslas nepasiektas. Pasauliui nereikia pasiteisinimų, kodėl kažkas nepadaryta, klientui nereikia pasiteisinimų, vadovui nereikia pasiteisinimų, visiems reikia reikiamo rezultato reikiamu metu. Jei vienas žmogus negeba to daryti, bus pakeistas gebančiu.

12. Meilė tam darbui, kurį tuo metu darai. Sakoma: jei negali dirbti savo mylimo darbo, tai pamilk tą, kurį tuo metu darai. Čia slypi viskas: ir perfekcionizmas, ir kūrybiškumas, ir koncentracija, ir visi kiti pirmiau suminėti dalykai.

Profesinės savybės:

1. Komunikacinės:

a) nebijokite klausti. Pastebėjau, kad jauni žmonės bijo klausti, manydami, jog taip parodys savo neišmanymą. Patikėkit manimi – mes laimingi gaudami daug klausimų, nes taip tiksliai žinom, kiek ir kokių jums dar reikia suteikti žinių, jas pagilinti, pakomentuoti, pakartoti. Tik girdėdami vienas kitą būsime partnerystėje, leidžiančioje augti. Nes jei tylite, mes žinom, kad jūs nežinot, bet nežinom kur ir kiek – tai įprastai pamatome iš prasto rezultato, kuris įmonei per didelė prabanga, taigi neišvengiamai skatina mus didesnei kontrolei, keliančiai didesnę įtampą ir dar prastesnius rezultatus, ir taip ratas užsidaro.

b) skirkite dalykinę komunikaciją nuo buitinės. Dalykinės kalbos skiriamieji bruožai yra kalbos ekonomija ir kalbos tikslumas, lakoniškumas, konkretumas, aiškumas. Darbdaviai, kaip ir sutuoktiniai, neskaito jūsų minčių, tačiau, skirtingai nei sutuoktiniai, jie neturi laiko visoms jūsų mintims. Atliekant kasdienes užduotis, dirbant komandoje, esant dideliam tempui, didelės perduodamos informacijos srautui, netiksli, nekonkreti perteklinė kalba kaip kreivai padėtas degtukas gali sugriauti visą statomą piramidę. Įsivaizduokit, kad kalba, skirta apsikeisti informacija, perduoti darbus, paaiškinti situaciją, duoti nurodymus, turi būti tokia, kaip programavimas – ji turi būti itin tiksli, vienas žodis, viena prasmė, itin konkreti, kaip instrukcija. To paties principo pravartu prisilaikyti rašant laiškus klientams ar susirinkimų metu. Laikas – didžiausia vertybė tad, gerbdami savo pašnekovo laiką ir vertindami savąjį, neužpilkite jo nereikalingų žodžių kriokliu.

Buitinė kalba daugiaprasmė, daugiasluoksnė, spontaniška, chaotiška, joje daug emocinio atspalvio, subjektyvumo, ją palikite darbo pertraukėlėms. Vėl tęsiant analogiją su krepšiniu, kai yra didelis tempas, tai komunikacija vykdoma kaip komanda „metu kamuolį, gaudyk“, visa kita – pertekliniai plepalai.

2. Įgykite komandinio darbo įgūdžius.  Kaip skiriasi dalykinė ir buitinė komunikacija, taip komanda skiriasi nuo „chebros“. Komanda – tai darnus skirtingų specialistų darbas vienam tikslui pasiekti. Kiekvienas turi savo atsakomybės sritis ir ribas, kiekvienas atlieka savo unikalias funkcijas, tačiau, siekiant darbo organizuotumo, kiekvienas turi žinoti ne tik savo sritį, bet ir labai tiksliai jos ribas, t. y. kas kurią darbo dalį daro ir nuo kurio momento kas perima darbą. Turi būti apsitarta, kada, kaip, kas perduodama. Vėl lygiai taip pat, kaip krepšinyje: jei aš stoviu gynyboje, tai tiksliai žinau, ką ir kada turiu daryti ir kada jau perduodu „kamuolį“ t. y. atsakomybę, užduotį kolegai. Perdavimo momentas turi būti labai aiškiai sutartas, kad nebūtų taip, kad metu, o nėra kam gaudyti, taigi proceso grandinėje negali būti „pakibusių“ vietų, kurioms nepriskirta atsakomybė. Žaidėjai žino savo funkcijas, atsakomybę ir ribas, tačiau žaidžia pagal bendras „žaidimo“ taisykles.

3. Apibrėžkite kompetencijos ribas (specializaciją). Toliau labai svarbu apibrėžti savo kompetencijos ribas: nesiimkite tų darbų, kurie nėra jūsų specializacija, dėl kurių atlikimo kokybės nesate tikri. Reputacija – jūsų pagrindinis turtas, o ji neatsiejama nuo kvalifikacijos ir mano pirmiau minėtų dalykų. Pasirinkite vieną kryptį, kurioje specializuositės ir siekite tobulumo joje, atsisakykite iliuzijų, kad galite būti profesionalus visur. Kryptis gali būti arba į plotį, arba į gylį. Taigi kuo geriau apibrėšite savo kompetencijos sritį ir jos ribas, tuo labiau galėsite gilintis į jos niuansus, tuo  konkurencingesnis ir labiau vertinamas tapsite.

4. Pirma išmokite dirbti labai kokybiškai, o paskui jau didinti tempą. Pradžioje sveika šiek tiek abejoti savimi ir pasiimti mažesnę užduotį, nei pajėgtumėte padaryti, ir turimą laiko rezervą išnaudoti tikrinant save dėl žmogiškų, techninių žinių klaidų, tikrinant šaltinius ir pan.

5. Analizuokite savo klaidas, išgaukite iš jų pamokas. Natūralu klysti, natūralu patirti nesėkmę, natūralu nepasiekti rezultato, lygiai taip pat natūralu iš klaidų mokytis. Mokosi visi, kurie siekia nesustoti vietoje – tiek darbuotojai, tiek ir jų darbdaviai, skiriasi tik klaidos, principas tas pats, kurio esmė  ̶  išeiti iš komforto zonos, nes labai dažnai siekdami joje likti, įjungiame „gynybinį režimą“ ir teisinamės „nepavyko, nes Jonas, Petras..., aplinka kalta“, visada galime rasti, kas kitas kaltas, tačiau nuo to niekas nepasikeis, liksime nieko neišmokę, nieko negavę, išskyrus blogas emocijas ir tvirtą mano pažadą, kad situacija ir vėl, ir vėl pasikartos. Kita alternatyva  ̶  atlikti tos situacijos auditą ir atrasti sau bent vieną vietą kur galėjom padaryti kitaip, kad rezultatas galėtų būti kitas, gal laiko planavimas, gal perklausti kolegų kaip sekasi eigoje o ne terminui pasibaigus ir pan. Vertingiausios pamokos gaunamos iš klaidų o sėkmė ne „ištinka“ o suplanuojama, pasimokius iš nesėkmių.

6. Orientuokitės ne į procedūras, o į rezultatą, jos yra pagalbinė priemonė, o ne tikslas.

7. Produktyvumas. Klaidos ir nepatenkinti klientai ar vadovas ne vienintelis rodiklis darbo kokybei įvertinti. Įmonėse dabar labai sėkmingai diegiamas LEAN. Lygiai tą pačią metodiką galima pritaikyti ir kiekvienam darbuotojui savo atliekamo darbo procesų analizei. Raskite spragas, kurios „suvalgo“ daugiausia jūsų laiko, raskite technologiją ar metodą, kuris leistų optimizuoti procesus, t. y. nuo „dirbti sunkiai modelio pereiti prie dirbti išmaniai“. Čia kaip nežinant kelio eiti aplinkkeliu ir ilgą laiką vaikštant tuo pačiu maršrutu rasti vis trumpesnių keliukų.

8.Tobulėkite kaip asmenybės ir kaip specialistai. Domėkitės naujausiomis tendencijomis savo srityje, kaip ir naujausiomis technologijomis, kitaip ilgainiui liksite įdomūs ir vertingi tik patys sau: 1997– 1999 metais man patyrę vertėjai sakydavo: „aš tai per geras vertėjas, kad dėl tavęs su tuo kompu versčiau, jei reikalauji iš manęs su juo versti, tai pati ir atsispausdink mano ranka rašytą tekstą“. Tie patyrę vertėjai labai greitai tapo geri, patyrę tik sau. „Patyręs“ – tai reiškia nestovėti vietoje profesine ir technologijų prasme, mums, filologams, labai sunku įsisavinti technologinius dalykus, bet be jų, kad ir kaip keltume savo kvalifikaciją, po kokių penkerių metų niekam nebūsime įdomūs.

Tas sąrašas čia nesibaigia, tačiau manau, kad toliau jį patys galite pratęsti, neišvengiamai atrasdami savus metodus, jei dirbate savirealizacijos džiaugsmą teikiantį darbą. Ir iš tiesų nesvarbu, nuo ko viskas prasideda: nuo bandymų žaisti krepšinį vienam prieš penkis, nuo basonų nešiojimo ar nuo aukščiausių piramidžių dėliojimo iš degtukų. Viską laikant pamoka ir randant galimybių kasdien pasisemti žinių, pradžioje minėta upė įgauna srovę ir pagreitį ir apimtį – nebaisūs jokie vingiai ir užtvankos, kai yra jėgos pralaužti, įžvalgumo apeiti, išminties nepasiduoti saugiems stovinčio vandens užutekiams ir nepaisant nieko tiesiog eiti.