Tokių liudijimų mums, dabarties žmonėms, reikia. Kuo labiau tolstame nuo 1941–ųjų birželio 14-osios – tuo labiau. Kartais atrodo, kad 85 metai – beveik amžinybė. Daugėja pagundos gyventi taip, lyg tremtis būtų tik istorijos vadovėlio puslapis, muziejaus ekspozicija ar keli jautrūs sakiniai minėjimo kalboje. Šiandien esame laisvi. Daug dirbame, smagiai atostogaujame, mėgaujamės kaip niekada patogiu ir sočiu gyvenimu. Todėl būtina bent trumpam stabtelėti birželio 14-ąją. Kad suprastume, kaip trapu yra tai, ką laikome savaime suprantamu dalyku.
Gedulo ir vilties diena nėra vien istorijos pamoka. Tai priminimas, kad žmogaus orumą galima mėginti sutrypti, bet neįmanoma sunaikinti. Negalima pamiršti ir kitos skaudžios realybės – šalia budelių visada atsiranda prisitaikėlių. Juk ne mažesnis smūgis tremtiniams buvo grįžimas į okupuotą Lietuvą, kur jie buvo sutikti priešiškai – ne tik valdžios, bet ir prisitaikiusių lietuvių, netgi giminių... Birželio 14-oji primena, kad blogis stiprėja ne tik dėl tų, kurie jį vykdo, bet ir dėl tų, kurie nusprendžia nusisukti.
Ar blogio imperija kada nors nurimo? Ar jos agresijos šešėlis nešliaužia per Europą? Ar turime teisę gyventi, lyg nieko nebuvę? Todėl 1941-ųjų birželio 14-oji – ne vien data istorijos kalendoriuje. Tai mūsų įsipareigojimas atminčiai ir ateičiai.
(be temos)