Papročių transformacija: išsigimimo perspektyvos

Kiekviena žmonijos epocha turi savo pavadinimą. Kaip nors ateityje vadinsis ir mūsiškė. Kaip bus įvardyta ši era, parodys laikas, bet kol kas ją labiausiai tiktų pavadinti Kreivų veidrodžių švytėjimo amžiumi.

Kodėl gi būtent taip? Todėl, kad veidrodis atspindi atvirkščią vaizdą, o jeigu dar veidrodis kreivas, iškraipantis realybę? Ši era nusipelnė tokio pavadinimo, nes viskas, kuo buvo tikėta daugybę šimtmečių ir kas buvo pateikiama kaip siekiamybė, atsidūrė už normalumo ribų, o tai, kas buvo laikoma anomaliais iškrypimais, tampa norma.

Daug kas dėl to kaltintų televiziją, internetą, bet šie dalykai tėra ligos simptomai, kaip ir karščiavimas ar drebulys, o ne pati liga. Šios socialinės negalios šaknys siekia gerokai senesnius laikus, galima sakyti, netgi antiką.

Tad nepaisant to, kad anomalijos įgijo siektino pavyzdžio statusą, visiškai nereiškia, jog mūsų visuomenė tobulėja ir pildosi didžiausios Voltaire‘o, J.-J.Rousseau ir kt. svajonės, jog pasaulį valdys išprususi, tauri, paprasta liaudis, o ne aristokratai ar dvasininkija, kurie dvasingumą jau daugybę amžių uzurpuoja ir paverčia savo luomų nuosavybe. Akivaizdu, kad šiuolaikiniai iškrypimai liaudies mąstymo nepakeitė. Didžioji masė iš esmės liko tokia pati tamsi ir nepakanti kitoniškumui, t. y. etiketės pakito, bet pati produkto sudėtis liko ta pati.

Štai neseniai sostinėje vyko festivalis, demonstruojantis "nepatogų kiną". Kas tas "nepatogus kinas"? Ne vienas atsakys net neperskaitęs renginio programos: visų pirma – lytinių iškrypimų populiarinimas, apliejus juos "prarasto laiko" ar "tapsmo savimi" glaistu, antra – klasikinio vyriškumo pašiepimas ir trečia – "noriu" iškėlimas virš "privalau".

Bet argi tai nepatogus kinas? Taip, galbūt prieš 50 metų žmones šokiravo filmas "Absolventas" ( "The Graduate", 1967), kuriame Dustino Hoffmano herojus donžuaniškai palaikė intymius santykius ir su vyresne moterimi, ir su jos dukra, taip paversdamas šias konkurentėmis, o vėliau iš svetimų vestuvių pagrobė nuotaką ir su ja pabėgo. Šis filmas, sukurtas pagal Charleso Webbo romaną, yra svarbi seksualinės revoliucijos iliustracija. Panašus ir po ketverių metų pasirodęs "Haroldas ir Modė" ("Harold and Maude", 1971), vaizduojantis atvirus intymius ryšius tarp herojų, kurių amžius skiriasi bene šešiais dešimtmečiais. Tuo metu tai buvo tikrai nepatogus ir daug diskusijų sukėlęs kinas, tačiau, ką tokios temos ir jų vaizdavimas begalėtų nustebinti mūsų dienomis?

Juk abiejų minėtų kino juostų idėjos šiuolaikinių kūrėjų smegenyse įsirėžusios kaip vienintelės įmanomos. O bandymai ieškoti kitokių tiesų ir savo kūryba transliuoti priešingas "moderniam mąstymui" žinutes yra išjuokiami arba ignoruojami, suklapsint akimis, nutaisius nugaišusios žuvies žvilgsnį.

Galima sakyti, jog patys nepatogiausi pastaraisiais mėnesiais kino teatrus pasiekę filmai yra Ridley Scotto "Marsietis" bei Roberto Zemeckio "Pasivaikščiojimas". Pirmajame pagrindinis herojus Markas (akt. Mattas Damonas) lieka vienas Marse ir taip įsijaučia į siekį išgyventi, kad užmiršta tai, kas mūsų laikais svarbiau už deguonį ir maistą – seksą. Markas filmo metu nė karto nesimasturbuoja ir netgi nebando išrasti naujos seksualinės orientacijos – florofilijos, numalšindamas aistrą su bulvėmis, kurias jam pavyksta užauginti Marso dirvožemyje. Jis jas valgo. Bet tai yra tik todėl, kad filmą kūrė komerciškasis Holivudas. Jeigu juostos kūrėjai būtų dvasingieji lotynų amerikiečiai ar skandinavai, galima lažintis – Marko aistros numalšinimų  neišvengtų ne tik bulvės, bet ir NASA kolegos anapus kompiuterio ekranų.

R.Zemeckio filmas "Pasivaikščiojimas" šiuolaikiniu požiūriu nepatogus todėl, kad pagrindinis veikėjas lyno akrobatas Philippe‘as Petit yra taip apsėstas savo svajonės pereiti lynu tarp amžiną atilsį Pasaulio prekybos centro dvynių, kad visi jį supantys žmonės: draugai, mylima mergina, treneris – yra, regis, tik priemonės jo tikslui pasiekti. Kaip "fašistiška" – sušuktų Kremliaus ruporas, "kaip šovinistiška" paantrintų feministė, "kaip egoistiška" sudejuotų politiškai korektiškas konformistas, mat šiais laikais turėti tokių F.Nietzsche‘s antžmogio svajonių gali tik vyriškos lyties barzdotos moterys, kovojančios su piktąja visuomene. Tačiau filmas paremtas tikrais faktais, todėl pagrindinio herojaus lyties ar jo orientacijos autoriai nė neketino keisti.

Tarkime, kokio nors kūrėjo galvoje užgimsta siužetas, jog Edwardas Snowdenas yra paskutinis mulkis ir jis sukuria satyrą, kurioje šis Nobelio taikos premijos kandidatas yra ne tik užmezgęs romaną su Angela Merkel, bet ir sprunka į Rusiją nežinodamas, kad VVP – CŽV agentas, vykdantis "amerikonų" misiją – sugriauti ir sunaikinti Rusiją iš vidaus. Tarkime, kūrėjas parašo apie tai knygą arba sukuria filmą – šmaikštų, linksmą, absurdišką, pašiepiantį dabartinių žmonių madą kalbėti apie blogąjį kapitalizmą ir blogąsias JAV.

Toks filmas būtų tikrai nepatogus? Taip, bet ar jis sulauktų prielankumo? Ne. Prielankumo nesulauktų ir siužetas, kuriame pagrindinė herojė tarp darbo ir karjeros galimybių pasirinktų vaiką ir šeimą. Nepatiktų ir filmas, kuriame pasileidęs gėjus, užsikrėtęs AIDS, patirtų nušvitimą, jog jo liga – pelnytas atpildas už įskaudintų žmonių kančias ir amoralų gyvenimo būdą arba kuriame veganas suvoktų, jog Adolfas Hitleris buvo vegetaras, o holokaustas tapo geležies, esančios mėsoje, trūkumo pasekmė.

Tokios juostos nesulauktų pripažinimo ir būtų pasmerktos, paniekintos, o jų kūrėjai skelbiami raupsuotaisiais, geriausiu atveju – ignoruojami. Jų nebekviestų televizijos, prisitaikėliai skatintų nebepirkti jų kūrybos. Ir visa tai dėl vienos priežasties: šie autoriai išdrįso paprieštarauti įsitvirtinusioms normoms. Jie sugebėjo pasakyti, jog nebus moliu vidutinybių-pataikūnų rankose. Visuomenė savo ruožtu juos pasmerks, nes, nepaisant to, jog vienas mąstymo schemas žmonių smegenyse pakeitė kitos, daugumos jų protai šioje evoliucijos pakopoje vis dar yra kažkur tarp medūzos ir avies.

Kita vertus, čia nėra nieko smerktino, skirtingų žmonių interpretacijų susipriešinimas, kaip reikia gyventi ir mąstyti, toks pat natūralus, kaip ir seksas su bulvėmis ES.