A. A. Milno ir VVP pasakų motyvais

Ėjo kartą paršelis Knysliukas su savo vyriškomis maudymuisi skirtomis languotomis trumpikėmis taku ir dainavo sau po nosimi JAV grupės, išpažįstančios komunizmą „Rage Against the Machine“ dainą „Killing in the Name“.

Knysliukas jautėsi puikiai, jam buvo vis vien, kad viešoje vietoje pasirodyti vienais apatiniais ne tik nejauku, bet tai gali užtraukti ir solidžią baudą. Dar prieš keletą dienų visas gyvenimas atrodė nykus ir pilkas, mat į rinką atėjus žaliajam vaikų kraugeriui žmogėdrai Šrekui ir jo chuntai, tiek Knysliukas, tiek kiti jo draugai jautėsi tarsi išstumti iš jiems įprastos erdvės.

Pats Knysliukas, ėmė vis daugiau gerti bei dažniau uostyti kokainą. Tą jis darė vis intensyviau, o siekdamas ištverti pagirias, gerdavo vaistus „Xanax“. Maža to, jis buvo skolingas greitųjų kreditų firmoms.

Tad jis taip ir būtų egzistavęs, jeigu ne Pelėda, kuri jau daugybę metų alkoholiui užsidirbdavo, išlaikydama kovinių sporto menų klubą. Tiesa, buvo kalbama, kad Pelėdos sporto klube renkasi negeri žmonės su kriminaliniu šleifu.

Tai štai, ėjo Knysliukas ir staiga sutiko savo seną draugą meškiną Mikę Pūkuotuką. Knysliukas tarė: „Sveikas, Mike.“ Pūkuotukas: „Sveikas, Knysliuk, kodėl taip gerai nusiteikęs?“ Knysliukas: „O kodėl tu toks geltonas, ištįsęs ir dėvi keistus raudonus marškinius? Juk visada buvai  tamsiai rudas, žemesnis bei gerokai storesnis? Ar ir tave atleido iš darbo?“ Mikė: „Man gydytojai nustatė vidutinio stiprumo depresiją bei šizofreniją. Kartais aš būnu geltonas, o kartais – rudas. Kai būnu geltonas, esu amerikietiškas Mikė Pūkuotukas, o kai rudas – sovietinis ir visai nesvarbu, kad tiek tave, tiek mane sukūrė anglas. Na, o kaip tau sekasi?“ Knysliukas: „Važiuoju į Ukrainos-Rusijos olimpiadą.“ Mikė Pūkuotukas: „Kokią dar Ukrainos olimpiadą? Ukrainoje vis dar vyksta karas.“ Knysliukas: „Būtent į tą karą ir važiuoju. Nusprendžiau pakeisti gyvenimą. Ir tu galėtum važiuoti, ypač, kai tau diagnozavo šizofreniją.“ Mikė: „Kodėl aš?“ Knysliukas: „Štai pagrindiniai reikalavimai olimpiečiui: jis turi būti dirbęs jėgos struktūrose, o tu juk jėga ėmei bičių lizdą, pameni? Pageidautina, kad jis turėtų šiokių tokių psichologinių problemų – o tau juk nustatė šizofreniją. Sportininkas turi pasižymėti moraliniu lankstumu – ko jau ko, o tau jo netrūksta. Atsimeni, kai nuėjome į Triušio urvą nekviesti ir tu suvalgei visą jo maistą, galiausiai įstrigai įėjime ir to pasėkoje nugriovei pusę namo?“ Mikė: „Aha. Tiesa, dėl namo viskas buvo ne taip. Čia bolševikai išmąstė, kad aš nugrioviau tą namą, o A.A. Milno romane aš ten gyvenau įstrigęs tol, kol numečiau svorį. Paklausk mano advokato.“

Knysliukas pasiteisinimų tarsi neišgirdo, o kadangi buvo neblaivus, nesusivokė paklausti, iš kur Mikė gavo advokatą. Knysliukas tęsė: „Kandidatas turi trokšti pakeisti gyvenimą, patirti nuotykių arba pataisyti materialinę padėtį.“ Mikė: „O kas viską organizuoja ir, kur man su jais susisiekti?“ Knysliukas: „Negaliu atskleisti, nes tai veikla, tiesiogiai nukreipta prieš šalį, kurioje bus išleistas šis pasakojimas. Bet jeigu susidomėjai, eik į bet kurį žinomą naktinį klubą. Geriausia į tokį, kur lankosi Vilkas ir Triušis iš „Na, palauk“. Mikė: „Jie tik Tomo ir Džerio iš JAV plagiatai, tiesa, visai neblogi ir smagūs.“

Knysliukas vėl neišgirdo ir tęsė: “Taip pat gali eiti į bet kurią sportinę šaudyklą. Jeigu ten reguliariai lankysiesi, prie tavęs prieis į milicininką panašus, bet protingesnio veido, solidaus amžiaus vyriškis ir užmezgęs pokalbį, juokaudamas paklaus, ar nenori pašaudyti į gyvus taikinius?“ Mikė: „Reikia sakyti ne „milicininkas“, o policijos pareigūnas. Tu lankaisi šaudykloje?“ Knysliukas: „Ne. Mane užverbavo sporto klube. Potencialių samdinių ieškoma ir kovinių menų klubuose, ypač tokiuose, kurių savininkai bei pagrindiniai treneriai – Pelėdos giminaičiai.“ Mikė: „Pelėda užsiima nelegalia prekyba, superka iš narkomanų, vogtas meškeres.“ Knysliukas: „Būtent. Būtent. Tą ir turėjau omenyje. Supranti, kovos prieš kapitalizmą rengėjai siekia, kad į Ukrainą išvažiuotų kuo daugiau kriminalinių elementų, nes jie žiauresni ir neturi jokios moralės.“ Mikė: „O kaip nacionalinis identitetas? Ar tautybė nesvarbi?“ Knysliukas: „Teikiama pirmenybė žmonėms, kurių abu tėvai yra... Na, pats supranti. Pasakų pasaulio gyventojai. Maišytų šeimų atžalų organizatoriai nepageidauja.“ Mikė Pūkuotukas: „Skamba fašistiškai. O ar viskas apsiriboja tik kelione į Ukrainą?“ Knysliukas: „Ne tik. Pagrindinis tikslas – sukurti šalyje, kurioje bus išleistas šis opusas, tvirtą, penktąją koloną, t.y. potencialius diversantus. Jie turi būti grynaveisliai pasakų pasaulio gyventojai, bet gimę ir užaugę būtent tame pasaulyje, kuriame pasirodys šis mūsų dialogas, mokantys vietos  kalbą, pažįstantys papročius, galintys įsipaišyti į minią ir visų kitų vietinių traktuojami, kaip „savi“, ko pasėkoje jie gali netrukdomai kenkti, skleisti propagandą, melą, gandus, nešvankius interneto komentarus ir panašiai. Pageidautina, gimę nuo 1980-ųjų, neišskiriant lyties.“ Mikė: „O ar šis darbas apmokamas, ar visi tie olimpiečiai sportuoja vien tik iš entuziazmo?“ Knysliukas: „Aišku, kad apmokami. Koks idiotas šiais laikais mirs vien dėl idealų?“ Mikė: „Ačiū. Tą ir norėjau sužinoti.“

Staiga Mikė išsitraukė Jameso Bondo firminį pistoletą „Walther PPK“ ir ištaškęs Knysliuko smegenis, tarė: „Pamiršai, jog kalbi su lokiu nupieštu Walto Disney‘aus kompanijos studijoje. Kvaila bolševikinė kiaulė.“

Fone pakaitomis ėmė skambėti Paulo McCartney kūrinys „Live and Let Die“ bei Adelės atliekama daina „Sky fall“.