Referendumo Didžiojoje Britanijoje finišas buvo nuviliantis, tikras ar tariamas perversmas Turkijoje – šokiruojantis, o štai D.Trumpo pergalė – nieko naujo.

Tačiau, kaip teigia budistai, svarbu ne rezultatas, o pats procesas, tad pabandykime pažvelgti į jį, atmesdami banalius teiginius apie tai, jog liberalizmą, globalizmą ir politinį korektiškumą nugalėjo "paprasti žmonės", kurie parodė vidurinį pirštą tariamai arogantiškam elitui.

Politikoje viskas dažniausiai būna ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kremlius ir kitos diktatūros žviegia iš pasitenkinimo. Jie tvirtina, kad nugalėjo "taika" ir "tikroji demokratija".

Marginalai taip pat krykštauja, lyg gavę saldainį Kalėdų rytą. Štai Mari Le Pen samprotauja apie kažkokių mistinių "Jų" pasaulio žlugimą ir dar mistiškesnių "Mūsų" pasaulio kūrimąsi. Džiaugiasi ir paprasti žmonės, jie jaučiasi pastatę turčius į vietą. Šiuos dar galima suprasti – ekonominis krachas juos iškankino ir verčia ieškoti atpirkimo ožių.

Bet ar iš tiesų visai šiai kompanijai yra dėl ko šaukti, lyg laimėjus aukso puodą?

Šią JAV prezidento rinkimų kampaniją sunku pavadinti normalia. Tiek abiejų partijų bandymus išsirinkti savo atstovus, tiek galutinę finišo tiesiąją yra keblu įvardyti kaip banaliai nuožmią kovą dėl valdžios. Iš tiesų viskas buvo panašiau į klaikiai groteskišką ir šiurpiai fantasmagorišką farsą, siaubingą haliucinaciją, kai riba tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir kičo, sarkazmo ir įniršio, neapykantos ir paprasčiausių provokacijų tarsi išnyksta, o visa tai stebinčiam individui lieka tik abejingai ir naiviai klapsėti akimis lyg Alisai, įkritusiai į triušio urvą.

Šie rinkimai dėl savo mistikos verčia prisiminti vieną kinematografinę juostą, dviem "Oskarams" nominuotą filmą "Mandžiūrijos kandidatas" ("The Machurian Candidate", 1962) su dainininku Franku Sinatra. Mūsų televizijos kanalai ne kartą rodė šio filmo 2004 m. perdirbinį su Denzeliu Washingtonu ir Meryl Streep. 1962 m. versijoje sovietai Korėjos karo metu sugauna amerikiečių karių būrį ir nugabena juos į Kiniją, kur šiems yra praplaunamos smegenys, taikant hipnozę, ir jie paverčiami marionetėmis. Vienas tokių – Raymondas Shaw (vaid. Laurence Harvey) yra paverčiamas politikų žudymo mašina, jo tikslas – sunaikinti kaip galima daugiau JAV politikų, tokiu būdu atveriant kelią komunistų užverbuotiems asmenims prie JAV valdžios svertų.

Tuo pat metu majoras Bennettas Marco (vaid. Frankas Sinatra) yra vienintelis, galintis užkirsti šiam sąmokslui kelią. Originalusis "Mandžiūrijos kandidatas" yra ne tik politinis trileris, drama ir satyra vienu metu. Tai ir labai atvira aliuzija į CŽV projektą "MKUltra", kurio metu buvo vykdomi eksperimentai naudojant psichotropines medžiagas (LSD-25, meskalinas, kanapės ir kt.) bei hipnozę, siekiant išsiaiškinti jų potencialą proto plovimo, tardymo, individo sąmonės kontrolės srityse.

2004 m. filmo versijoje komunizmą pakeitė teroro ir korporacijų baimė, o hipnozę ir narkotikus – IT technologijos ir genų modifikacija. Abu filmai sapną primenančia atmosfera ir išnykstančiomis ribomis tarp realybės bei fantazijos asocijuojasi būtent su šių metų JAV prezidento rinkimais. Ar D.Trumpas yra "Mandžiūrijos kandidatas"? Kiekvienas politikas, norintis patekti į svarbius postus, būna priverstas juo tapti.

Mat vien rinkimų kampanijai reikia milžiniškų lėšų ir visuomenės palaikymo, o dėl to tenka susisieti su daugybe juridinių bei fizinių asmenų, kurių paramą priimdami jie de facto dar ir įsipareigoja.

O kas šiuo atveju yra "Mandžiūrija"? Ar tai Rusija? Ar tiems, kurie pavogė AK-47 ir branduolinio ginklo idėjas iš kitų, užtektų fantazijos ir talento tokiai machinacijai? Abejojame. JAV prezidento rinkimų sistema iš tiesų sudėtinga ir ji tokia sukurta sąmoningai, kad kuo mažiau tokių donaldų prasprūstų pro filtrus. Tačiau šį kartą pavyko. Ir ne bet kaip.

Žmonės, kalbantys, jog masės pasipriešino elito arogancijai, užmiršta vieną faktą – Hillary Clinton laimėjo gyventojų balsų daugumą, tačiau rinkikų kolegija prezidentu išrinko D.Trumpą. Kaip tai galėjo nutikti? Labai paprastai, rinkimų užkulisių strateginiai žaidimai ir planavimas abiejų JAV partijų, o ypač respublikonų, griežta disciplina ir itin stiprus susitelkimas atnešė D.Trumpui pergalę. Dar daugiau – galbūt kai kam, kas turi įtakos atitinkamam skaičiui rinkikų, buvo pažadėtas svarbus postas naujojo prezidento administracijoje.

Labai tikėtina, kad tokių žmonių buvo ne vienas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokie asmenys dirbs naujojo prezidento aplinkoje, nes būtent tai ne tik paaiškins rinkimų rezultatus, bet ir leis daryti prielaidas apie būsimuosius D.Trumpo darbus. Kad ir kaip ten būtų, ignoruojamas faktas, jog šį kartą JAV prezidentą išrinko ne minia, o tas pats elitas ir visų taip nekenčiama "sistema". Išskirtina ir tai, kad jį išrinko respublikonų elitas, kuris nuo seno siejamas su stambiu verslu ir pasauliui padovanojo ne vieną kontroversišką JAV prezidentą.

Būtent JAV respublikonai ir yra "Mandžiūrija", kuri buvo pasiryžusi net su D.Trumpu laimėti šią kovą dėl Baltųjų rūmų.

Tačiau, ar tai blogai mums? Ar respublikonai yra suinteresuoti tariama taika, JAV užsidarymu į savo kiautą ir pasauliu, kuriame dominuotų Rusija? Žinoma, kad ne.

Vienintelis klausimas: kodėl D.Trumpui reikėjo rasizmu, ksenofobija ir džentelmeniškumo stoka paremto įvaizdžio? Ar kai kam pasirodė, kad taip bus paprasčiausiai įdomiau?

Atsakymas: JAV respublikonai ekonomikos negandų iškankintiems, politiniu korektiškumu besipiktinantiems, įniršio kupiniems, fiurerio laukiantiems rinkėjams davė tai, ko jie labiausiai trokšta, – maištingą, cinišką, nuožmų, į sistemą nusispjovusį "mačo" – politiką, kuris juos tarsi kvaišalas nuramino savo elgesiu ir žodžiais.

Elitas šį kartą apdūmė minią ir labai įžūliai, taip, kad ji pati to dar nesuvokė. Tikėkimės, jog mūsų nedraugus – taip pat.