Kas ir kodėl nekenčia daktaro Živagos?

Alina Fernandez (Castro) savo atsiminimuose aprašė, kaip jos tėvas, Kubos diktatorius Fidelis Castro, pirmąkart jai padovanojo lėlę – savo paties sumažintą kopiją, anot Alinos, barzdotą uniformuotą beždžionę – diktatoriškos didybės ir idiotizmo simbolį.

Fantasmagoriškas absurdas kaip déjà vu pasikartojo prieš metus, kai išsilakstė buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus aplinkos veikėjai. Tada jo tauta ir pasaulis pamatė, kuo kvėpavo ir džiaugėsi pinigais aptekę korumpuoti valdininkai. V.Janukovyčiui lojalaus prokuroro viloje kybojo portretas, kuriame ponas prokuroras pavaizduotas tarsi Romos imperatorius. Įvardyti tai kaip kičą ar beskonybę būtų pernelyg švelnu.

Kur pasisuksi, ten – déjà vu. Štai praėjusią savaitę JAV praūžė vadinamoji "Oskarų" generalinė repeticija "Auksiniai gaubliai", kuriuose "Geriausio filmo užsienio kalba" kategorijoje laimėjo rusų kūrėjų darbas.

Jau girdime plojimus: "Tikriausiai laimėjo koks nors Nikitos Michalkovo filmas, pasakojantis apie specnazo vyrukus, gelbėjančius pasaulį nuo Kijevo fašistų chuntos?" Norėtumėte. "Auksinį gaublį" pasiglemžė Andrejaus Zvegincevo filmas "Leviatanas". Ir tai – ne vienintelis šio filmo trofėjus. Kanų kino festivalyje jis buvo apdovanotas "Auksine palmės šakele" už geriausią scenarijų, o Indijos tarptautiniame kino festivalyje laimėjo pagrindinį prizą – "Auksinį povą".

Kino kritikams tai buvo savotiškas netikėtumas, kadangi pagrindiniu favoritu "Auksiniuose gaubliuose" buvo įvardijamas lenkų filmas "Ida" – apie gyvenimą komunistinėje Lenkijoje praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.

Tačiau jų bendrą nuomonę spaudoje geriausiai iliustruoja britų laikraščio "The Guardian" verdiktas, kuris skelbia, jog "Leviatanas" yra tiesiog šedevras.

Leviatanas – mistinis gyvis, milžiniška jūros gyvatė, minima Senajame Testamente ir siejama su blogio jėgomis. Filmas pasakoja apie Nikolajų (vaidina Aleksejus Serebriakovas) ir jo šeimos gyvenimą miestelyje netoli Barenco jūros.

Nikolajaus šeimą siekia sužlugdyti miestelio meras (vaidina Romanas Madjanovas), kuris užsibrėžė atimti jo žemę, namus ir verslą. Nikolajus į pagalbą pasitelkia savo armijos laikų draugą, užsiimantį advokato praktika Maskvoje (vaidina Vladimiras Vdovichenkovas). Jis nusprendžia ne tik apginti Nikolajų, bet ir iškelti kitas miestelio mero nuodėmes.

Ar rusai didžiuojasi savo kūrybiniu tautiečių triumfu ir tarptautiniu kino gurmanų pripažinimu? Turbūt ne visi. Nes tema – skausminga. Filmas labai subtiliai, pateikdamas sąsajų su Biblijos istorija, parodo posovietinio pasaulio ydas, kurios šiais laikais tebetvyro nuo Rytų Berlyno iki pat Kremliaus.

Tiesa, filmo scenarijus paremtas amerikiečio Marvino Heemeyerio istorija, kuri buvo adaptuota rusiškam posovietiniam charakteriui. Tačiau ar tai ką nors keičia?
Filme pateikiama individo kova su ydinga, veidmainiška ir šėtoniškos klastos kupina sistema. Ir taip yra visur, ne tik Rusijoje, bet būtent šiame filme išryškinamos grynosios homo sovieticus charakterio blogybės, sujungiančios žemiausios kastos nusikaltėlio, vergo ir gyvulio bruožus.

Ir tai nėra tik pavienio žmogaus ar žmonių grupės problema, tai tvyro visur – socialiniuose santykiuose, valdžioje, gyvenimo filosofijoje. Pavieniai individai priversti kovoti už išlikimą. Maža to, filme visa tai susipina su stačiatikių bažnyčios reikalais, o kai kurių Dievo tarnų veidmainiškumas kelia abejonių, kam jie iš tiesų meldžiasi.

Vakariečiams tą veikiausiai sunku suvokti, nes tik bolševikiniame pasaulyje augęs asmuo geba suprasti, prieš ką iš tikrųjų kovoja Nikolajus ir jo draugas. Jie grumiasi ne šiaip už teisę gyventi ir užsiimti norimu verslu, jie kovoja su pačiu vulgariausiu blogiu, kurį įkūnija Michailo Bulgakovo apysakos "Šuns širdis" veikėjas Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas.

Ar rusų neužgavo šis filmas? Galbūt. Pasak kai kurių, Rusijoje nėra taip blogai, ypač jeigu tikėsime šių dienų oficialiais TV kanalais. Niekuo rūpintis faktiškai nereikia, nes viską kontroliuoja "kieta ranka", kuri geba palaužti visus, išskyrus valdžioje esančius šarikovus.

Nepritariantys šio filmo idėjai suabejos, ar tik prie šio kūrinio nebus prikišę nagų "masonai-amerikonai". Ar kas nors pasikeis, jeigu "Leviatanas" laimės "Auksinį gaublį" arba "Oskaro" statulėlę? Abejotina. Po šio filmo sėkmės vėl apima déjà vu, kai 1957-aisiais Vakaruose neregėtos sėkmės sulaukė Boriso Pasternako romanas "Daktaras Živaga", pasakojantis apie Jurijaus ir Laros meilę Pirmojo pasaulinio karo, bolševikų revoliucijos ir pilietinio karo fone. Knyga pirmą kartą buvo išleista Milane. SSRS ji tuo metu negalėjo pasirodyti.

Šviesaus socialistinio rytojaus valstybėje "Daktaras Živaga" iš pradžių buvo ignoruojamas ir niekinamas. Būta už ką, nes romane vienas svarbiausių aspektų yra pagrindinių veikėjų nusivylimas bolševikų idėjomis bei politika. Kur jau ten nusivylimas. Knygos veikėjas Jurijus išliko skeptiškas komunizmui didžiąją dalį romano. Ko daugiau norėti iš gydytojo, poeto ir buržujų palikuonio, t.y. žmogaus, įkūnijančio viską, ko nekenčia bolševikai?

Užtat nelaiminga Jurijaus bei Laros meilė ir jų gyvenimų žlugimas tiesiog pakerėjo Vakarų skaitytojus. Vos po metų už šį kūrinį autoriui buvo paskirta Nobelio premija, kurios jis vėliau atsisakė. Lig šiol lieka mįslė, ar B.Pasternakas tai padarė sekdamas filosofinėmis Jeano Paulo Sartre‘o pėdomis, ar vis dėlto priežastis buvo kita.

Tačiau laikai keičiasi, sunku patikėti, kad politinis spaudimas šiandien vis dėlto priverstų "Leviatano" kūrėjus atsisakyti visų garbingų apdovanojimų vien todėl, kad jų požiūris nesutampa su oficialiai deklaruojama valstybine saviapgaule.