Didysis tėvynės karas – svarbus ir skaudus pasaulio istorijos puslapis. Vienaip ar kitaip baisi ir viską griaunanti fašizmo banga palietė kiekvieną šeimą. Vieni žuvo fronte, kiti – užnugaryje nuo bado, treti...

O tretieji vargo ir kančiose mirė už spygliuotų koncentracijos stovyklų vielų. Daugelį metų apie belaisvių likimą vangiai buvo užsimenama, vyravo nuomonė, kad belaisviu tapo tas, kuris pasidavė. Laikas bėgo ir viską sudėliojo į savo vietas.

1993 m. gruodžio 8 d. buvo įkurta buvusių fašistinių koncentracijos stovyklų kalinių Klaipėdos draugija "Uznik" ("Kalinys"). Šių metų spalio 26 d., pasitinkant organizacijos dvidešimtmetį, viešbučio "Old Port Hotel" konferencijų salėje įvyko tarptautinė istorinė-filosofinė konferencija "Gyvenimo gėlės koncentracijos stovyklų išdegintoje žemėje". Renginyje dalyvavo apie 100 žmonių.

Apie ką kalbėjo nelaisvės baisumus patyrę žmonės? Už kiekvieno pečių – sava istorija, tačiau juos vienija fašizmo suluošinta vaikystė. Ta vaikystė, kurią su ašaromis akyse priminė Zinaida Titova iš Kauno, apie kurią pritilusiai auditorijai pasakojo Zinaida Maksimova iš Sovetsko (Rusija).

Klaipėdietis Grigorijus Kuperšmidtas papasakojo apie stovyklą "Miortvaja petlia", veikusią Vinicos srities Pečiory kaime (Ukraina). Tai buvo koncentracijos stovykla, skirta beveik tik žydų tautybės žmonėms, kurioje kasdien mirdavo 100 ir daugiau kalinių.

O draugijos "Uznik" pirmininko pavaduotoja Larisa Sološenko dar kartą priminė, kad pernai draugija išleido buvusių kalinių prisiminimų rinkinį "Neužmiršti tai, ko negalima užmiršti" (rusų kalba). Ši knyga turėtų pasiekti kiekvieną šeimą – žmonija daugiau niekada neturi patirti fašizmo žiaurumų.

Sveikinimo žodį konferencijos dalyviams tarė fašistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų buvusių mažamečių kalinių Estijos sąjungos valdybos pirmininkė Longina Kulik. Ši organizacija Estijoje vienija daugiau kaip 2 tūkst. narių.

Pasak L.Kulik, tai toli gražu ne visi šioje šalyje gyvenantys buvę kaliniai. Malonu, kad tarp dviejų – Estijos ir Klaipėdos – organizacijų užsimezgė ryšys.

Deja, ne visiems pageidaujantiems pavyko atvykti: vaikystėje patyrusius fašizmo baisumus žmones kamuoja negalavimai. Buvo laukiamas atvykstant Daugpilio buvusių kalinių draugijos pirmininkas, labai norėjo konferencijoje pabūti Eleonora Iljinych iš Kemerovo srities Novokuznecko miesto – ji gimė 1941 m. lapkričio mėnesį Lietuvoje, Dimitravo koncentracijos stovykloje.

Valerija Capenkova, "Aitvaro" gimnazijos 4 klasės moksleivė, perskaitė konferencijos dalyviams jos laišką, papasakojo apie tai, jog ši moteris pirmuosius savo žingsnius žengė nelaisvėje, niekada nematė savo tėvo, karininko pasieniečio, kurį, sunkiai sužeistą, fašistai netoli Gargždų apipylė benzinu ir gyvą sudegino.

Apie Dimitravo stovyklą papasakojo klaipėdietė Valentina Zobova, kurios tėvas, taip pat karininkas pasienietis, pabuvo ne vienoje stovykloje. Ši buvusi stovykla yra už 30 km nuo Klaipėdos, ten "Uzniko" nariai, Generalinio Rusijos Federacijos konsulato Klaipėdoje ir visuomeninių organizacijų atstovai kasmet apsilanko Tarptautinės kalinių išlaisvinimo dienos proga, padeda vainikus, uždega gedulo žvakutes.

Šiais metais draugija "Uznik" išleido lankstinuką "Dimitravas", kuris buvo platinamas konferencijos metu. V.Zobova paminėjo, kad į išleistą knygą pateko ne visi kalinių prisiminimai, tad planuose – paruošti dar vieną.

Trumpai apie fašistų koncentracijos stovyklų tinklą kalbėjo filosofijos mokslų daktaras, mokytojas-ekspertas Andrejus Fominas. Atsižvelgdamas į susirinkusių garbaus amžiaus žmonių, mačiusių mirtį, jausmus, jis labiausiai rėmėsi statistika, tačiau siaubą kėlė parinktos nuotraukos.

Negi sveiko proto nepraradęs žmogus pasistatys savo kambaryje iš kalinio odos pagamintą šviestuvą? Negi dėvės iš tokios pat "medžiagos" pasiūtas pirštines? Kam pakils ranka išpumpuoti iš vaiko visą jo kraują? Šimtai, tūkstančiai nekaltų žmonių. 7,5 milijono stovyklose išžudytų. Ir tas skaičius – ne galutinis.

Negi tai gali žmonija užmiršti?

Apie tai kalbėjo ir Rusijos Federacijos Klaipėdoje generalinis konsulas Vladimiras Malyginas, pabrėžęs, kad draugija "Uznik" stengiasi perduoti tiesą apie tą baisų karą jaunajai kartai.

Tai daryti būtina siekiant, kad nepasikartotų kančios, kad nerūktų dūmai iš kaminų koncentracijos stovyklų krosnių, deginančių suaugusių žmonių ir vaikų kūnus, kad nuo vaikų verksmo nesudrebėtų žemė.

Konferencijos darbą apibendrino rezoliucija, kurią aptarė ir priėmė jos dalyviai.

Didžiulė padėka jums, koncentracijos stovyklų vaikai, už tai, kad visomis išgalėmis nešate jaunesnėms kartoms tiesą. Nepaisant to, kad prisiminimai drasko jūsų širdis, surandate jėgų apie tai kalbėti. Žemai lenkiamės jums ir linkime geros sveikatos.