Pastarieji gali didžiuotis patekę į istoriją. Pirmą kartą užfiksuotas atvejis, kai siekiant įrodyti dvasingiausios pasaulio šalies didybę sporte valstybiniu lygmeniu buvo vykdomas atletų šėrimas farmakologiniais preparatais. Į tai įsivėlė tarnautojai, politikai ir slaptosios tarnybos. Dėl šio nusikaltimo staigiai ir netikėtai mirė žmonės, kaip kad dažniausiai nutinka Rusijoje, turintiems valdžią kompromituojančios informacijos, o kai kas buvo priverstas sprukti iš šalies.

Pats procesas buvo kruopščiai ištirtas ir pagrįstas teismo vertais įrodymais, bet viskas, ką sugebėjo išlementi sporto biurokratai, skamba maždaug taip: "Negalima painioti meno su politika, nes dar pakenksime sąžiningiems Rusijos sportininkams." O gal jie sakė "sporto" vietoje "meno"? Kas ten žino.

Vasara baigėsi, kaip ir pirmosios Lotynų Amerikos olimpinės žaidynės, tačiau pasaulyje – nieko naujo ar įdomaus.

Štai Vokietijoje, rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą, geriausiai pasirodė dar viena "tradicinių vertybių gynėja" ir "kovotoja už paprastą darbo žmogų", t. y. partija, pasivadinusi be galo abstrakčiu pavadinimu – "Alternatyva Vokietijai".

Šis politinis tvarinys surinko 22 proc. balsų ir pralenkė A.Merkel krikščionis-demokratus. Autoritetingų specialistų nuomone, vykstant rinkimams į bendrą parlamentą, ši partija, net ir labai gerai pasirodžiusi, turėtų likti opozicijoje, mat nuosaikūs kairieji veikiausiai sudarys su A.Merkel jėgomis bendrą koaliciją, tačiau tuo pat metu "Alternatyva Vokietijai" stiprėjimas rodo pavojingas tendencijas.

Kokios jos? Visoje Europoje stiprėja įvairiausių krypčių radikalai, kurie, nepriklausomai nuo ideologijų, pasižymi dviem savybėmis – "atpirkimo ožio" (ES) spardymu ir neretai už nugaros kyšančiomis finansinėmis Kremliaus ausimis.

JAV taip pat turime šių tendencijų įsikūnijimą viename asmenyje. Tai verčia nemažą dalį Vakarų visuomenės, pasižyminčios nuosaikesnėmis pažiūromis ir platesniu išsilavinimu, iš baimės susigūžti.

Kitą dalį – prorusiškai ir euroskeptiškai nusiteikusiuosius, šios tendencijos priveda iki erekciją sukeliančių fantazijų apie ES ir NATO žlugimą, Rusijos įsigalėjimą bei visų neįtinkančiųjų suvarymą į koncentracijos stovyklas, taip ginant "tikrąsias vertybes".

Tačiau, ar iš tiesų viskas taip jau baisu ir grėsminga? Žmonės išsirenka tokią valdžią, kokios jie trokšta, net jeigu patys to nežino, o visos populistinės partijos yra ne tiek problemos priežastis, kiek pasekmė – augalo sėkla įmesta į tam tikrą dirvą.

Tipišką pavyzdį galime rasti toje pačioje Vokietijoje. Nacių partija, vedama Adolfo, neužgrobė valdžios jėga ir manipuliacijomis, skirtingai nei jo kolegos Rusijoje ir Italijoje, jie buvo išrinkti, nes taip norėjo Vokietijos liaudis.

Iš kur mes tą žinome? Ogi iš Hermanno Hessės romano "Stepių vilkas" ("Der Steppenwolf", 1927). Būtent šiame kūrinyje yra scena, kai pagrindinis veikėjas ateina vakarienės pas vieną pažįstamą akademiką. Viešnagės metu prasideda nutylėjimų kupini politiniai debatai, kurie galų gale baigiasi kortų atvertimu ir santykių nutraukimu trenkiant durimis. Čia galime pamatyti apnuogintą XX a. 3-iojo dešimtmečio Vokietijos nervą, tą gerai paruoštą, bet tuščią, augalų besišaukiančią dirvą, kuri išaugino nacizmo piktžolę. Juk romanas rašytas dar tada, kai naciai buvo viso labo kaprizingų demagogų gauja.

Koks įžvalgus buvo rašytojas ir kaip jis užčiuopė kitiems nematomas ore sklandančias vibracijas. Būtent "Stepių vilke" yra fiksuojamas ekonomiškai iškankintos, kare pažemintos ir kraujo bei keršto besišaukiančios Vokietijos veidas. Germanai norėjo kraujo. Adolfas jiems tą pažadėjo ir jie tai gavo su kaupu.

Išsivoliojusi ir išmaudžiusi kitus Vokietija vieną dieną suprato, kad aukojimo archajiniams dievams laikas baigėsi. Po karo amerikiečiai masiškai vežė vokiečius į ekskursijas buvusiose koncentracijos stovyklose tam, kad šie galėtų pažiūrėti, kaip atrodo jų troškimų materializavimasis. To meto nuotraukose galime pamatyti, kaip išvydusi purviną iškankinto žydo lavoną verkia jauna vokiečių mergina. Tačiau ar ji gaili būtent šio mirusiojo ir jo artimųjų? O gal tiesiog žiūri į veidrodį, t. y. į savo fantazijų bei troškimų išsipildymą, ir tik dabar su siaubu suvokia, ko ji arba jos aplinka visą tą laiką norėjo? Čia kaip Justino Timberlake‘o dainoje "What Goes Around Comes Around" (mūsų kalba "Kaip šauksi, taip atsilieps").

Nors dabar Vokietijos gyventojai jau septyniasdešimt metų – pacifistai, net karių NATO sąjungininkams nenorintys siųsti į misijas, tačiau bendros nuotaikos visame Vakarų pasaulyje primena aprašomąsias "Stepių vilke".

Intelektualai dažnai kalba apie viso to priežastis: nusivylimas tradicine politika, elito atotrūkis nuo likusios visuomenės, 2008 m. krizės padariniai, politinio korektiškumo farsas ir t. t.

Taip pat juntami nuogąstavimai, kad artėja kažkas baisaus ir tamsaus, kažkas, kas dar neturi pavadinimo. Vis dėlto, kaip tikino dar senovės graikų išminčius, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Istorija galbūt kartais ir kartojasi, tačiau tuo pat metu ji yra ir šiek tiek kitokia nei prieš tai bei visą laiką juda į priekį.

Taigi, mes vis dar turime galimybę improvizuoti, keisti rezultatą norima kryptimi, o svarbiausias dalykas, kurį turi padaryti kiekvienas demokratiją ir laisvę vertinantis individas, – nepritrūkti drąsos kovoje su mase, standartais, šablonais, neapykanta ir savo pačių trūkumais, nes šie dalykai nesirenka – kiekvienas gali tapti jų auka.

Dar svarbu, kad ir kokios būtų nuotaikos, nereikėtų pervertinti priešininko. Nei Donaldas Trumpas, nei Mari Le Pen, nei jokia populistinė partija ir netgi VVP bei ISIS neturi vieno dalyko, kurį turi demokratija, tai yra – ateities.

Demagogai, dabar žarstantys pažadus, po rinkimų bus priversti prisitaikyti prie aplinkybių. Jeigu jie bandys daryti tai, ką prižadėję, juos sunaikins. Ir tai įvykdys ne kokie nors mistiniai masonai, o objektyvi realybė. Pakanka prisiminti Alexio Tsipraso ir Nigelo Farage‘o likimą.