Vis dėlto šiuolaikinė demokratija tuo ir ypatinga, kad daugumai neįtinkantys individai ne tik turi teisę egzistuoti, bet ir gali daryti įtakos valstybės valdymui, o jeigu visa tai bandoma užgniaužti, yra tik vienas kelias – pasipriešinimas.

Mūsų valstybėje piliečiai dar mokosi maištauti – paprasti piliečiai vis dar stokoja ryžto ir aršumo, o tarp politikų vis dar gajus įsitikinimas, jog, gavęs valdžią, gali elgtis kaip tinkamas. Tad siūlytume iš muzikos pasimokyti pilietiškumo ir maišto kultūros.

1. Bobas Dylanas, "The Freewheelin‘ Bob Dylan" (1963). Būsimasis literatūros Nobelio premijos laureatas savo muzikanto karjerą pradėjo akustinėmis dainomis, nukreiptomis prieš branduolinius ginklus, užgimstantį Vietnamo karą, rasizmą ir socialinę neteisybę. Dainininkas labai greitai buvo pradėtas vadinti jaunatviško maišto ir pilietiškumo balsu, tačiau Bobui visa tai ėmė nusibosti, mat jis jautė, kad šitas maištininko įvaizdis jį tarsi iškastruoja.

2. Bobas Dylanas, "Highway 61 Revisited" (1965). Todėl Bobas po neaiškių dvasinių perversmų greitai metė šį akustinio maištininko amplua ir čiupo elektrinę gitarą. Tai buvo maištas prieš patį maištą arba, tiksliau pasakius, karas prieš medijos sukurtą įvaizdį, įrodęs, jog menininkas privalo augti, tobulėti ir tuo pat metu likti ištikimas tik sau pačiam ir niekam kitam.

3. "MC5", "Kick Out the Jam". "MC5" buvo ne tik muzikinė grupė, tai ir savotiška ekstremistinė grupuotė, gyvenusi Detroite ir savo akimis regėjusi net dvi svarbiausias XX a. 7-ojo dešimtmečio JAV riaušes – 1967 m. Detroite ir 1968 m. Čikagoje. Muzikiniu požiūriu "MC5" yra vieni iš pankroko pradininkų, mat savo "purvina", "nešvaria", triukšminga ir, žvelgiant per akademinę prizmę, pasišlykštėtinai nemokšiška kūryba padėjo šiam žanrui pamatus.

4. Bobas Marley, "Natty Dread" (1974). Pasibaigus septintajam XX a. dešimtmečiui muzikos pramonė atitolo nuo politinių procesų ir vėl grįžo į pramoginį lygį. Vis dėlto net ir tada buvo atlikėjų, kurie siekė atkreipti visuomenės dėmesį į aukštesnius nei linksmybės reikalus. Toks buvo ir legendinis regio karalius, marihuanos bei neaiškių religijų gerbėjas Bobas Marley.

5. "Sex Pistols", "Never Mind the Bollocks, Here‘s the Sex Pistols" (1977). Kas yra pankų subkultūra? Ar tai tik auskaras nosyje ir rožiniai plaukai? Ne, ne ir dar kartą ne. Pankas – tai toks žmogus, kuris visada stengiasi eiti prieš vyraujančią srovę. Tikras pankas, atsižvelgdamas į dabartines politines aktualijas, bus tik už laisvąją rinką, JAV dominavimą pasaulyje ir būtinai šlovins George‘ą Sorosą bei reikalaus Juliano Assange‘o bei Edwardo Snowdeno galvos. Muzikiniu požiūriu pankrokas yra antimuzika arba muzikos parodija, įkūnijanti profesionalumo bei meistriškumo stoką ir tuo atvirai besididžiuojanti.

6. "Public Enemy", "It Takes a Nation of Millions to Hold Us Back" (1988). "Public Enemy" yra viena svarbiausių hiphopo grupių ir baisiausių "padorios" muzikos industrijos košmarų. Šios grupės dainos – neišsenkančios agresyvios energijos, nuožmumo, ironijos, cinizmo ir žiauraus sarkazmo kokteilis, paversiantis maištautojo sielą ir kūną nenuslūgstančiu ir visa ką naikinančiu cunamiu.

7. "Rage Against the Machine" debiutinis albumas (1992). "Rage Against the Machine" yra tokia grupė, kurios visi nariai yra absoliutūs idiotai. Kodėl? Todėl, kad jie propaguoja ir veikiausiai nuoširdžiai išpažįsta marksizmą. Ir vis dėlto, nepaisant šios muzikantų ydos, jų kūryba yra vežantis sunkiojo metalo, hiphopo, pankroko ir fanko kokteilis, kuris gerai skamba ir kai gadinamas valdiškas turtas kovoje prieš globalizaciją, ir kai policijos pareigūnai šaudo į protestuotojus guminėmis kulkomis. Įsimintinas ir šio albumo viršelis, kuriame pavaizduotas liepsnų apgaubtas budistų vienuolis Thich Quang Duc, 1963 m. susideginęs protestuodamas prieš Vietnamo karą. Jį užfiksavęs fotografas už šį kadrą laimėjo Pulitzerio premiją.

8. "The Prodigy", "Music for the Jilted Generation" (1994). XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje- 10-ojo pradžioje iškilo vadinamoji reivo subkultūra, apimanti elektroninę šokių muziką ir haliucinacijas sukeliančius narkotikus. Nieko keisto, jog politikai ir visuomenė buvo sunerimę, todėl greitai buvo pradėta agresyvi kampanija prieš nelegalius naktinius klubus. Tai įsiutino grupę "The Prodigy", kuri apimta pykčio sukūrė vieną svarbiausių elektroninės šokių muzikos albumų. Kas pasakė, jog nereikia painioti meno ir politikos? Dėl politikos galima net šokti. Verta atkreipti dėmesį, jog daina "Their Law" ("Jų įstatymas") itin aktuali mūsų šaliai šiuo metu, mat joje yra žodžiai "Fuck em and their law" ("Spjauk ant jų ir jų įstatymo").

9. Eminemas, "The Slim Shady LP" (1999). Muzikos industrija ir žmonija buvo paklaikusi, nuo "Public Enemy", tačiau didžiausias hiphopo kipšas dar tik ruošėsi atėjimui. Baltaodis Marshallas Bruce‘as Mathersas Trečiasis, plačiojoje visuomenėje žinomas Eminemo slapyvardžiu, į muzikos rinką atkeliavo su be galo keistu, žiauriu ir žaismingu darbu, kuriam nieko nebuvo švento. Įžymybės, žmonių santykiai, politikai, socialinės realijos ir t. t., viskas buvo išjuokta ir išniekinta Eminemo bei jo lyrinio personažo Slimo Shady, kurį galima vadinti savotišku muzikos Byviu ir Tešlagalviu. Tamsus, šlykštus ir kartu be proto juokingas bei politiškai nekorektiškas darbas. Vėliau Eminemas vis labiau ėmė dainuoti apie gyvenimo vargus, o su filmu "Aštuntoji mylia" ("8 Mile") atsiskleidė kaip save įsimylėjęs narcizas.

10. "Green Day", "American Idiot" (2004) – paskutinis maištas šiuolaikinės muzikos istorijoje, roko opera bandanti įkąsti George‘ui W.Bushui dėl karų Irake bei Afganistane. Vertinga tuo, jog perteikia po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tvyrojusią melancholiją, tačiau kaltinta nuoširdumo stoka ir bandymu išjoti ant politinio protesto kuino dėl komercijos bei populiarumo.