Kitaip tariant, JAV rinkėjai turi nuspręsti, kas, jų nuomone, – Hillary Clinton ar Donaldas Trumpas yra mažesnė blogybė. Arba, kaip teigia žymiausias Holivudo socialistas Olivieris Stone‘as, išsirinkti tarp karo kurstytojos ir pamišėlio.

Vis dėlto laukia ir kitas, ne ką mažesnę įtampą keliantis įvykis JAV, kurio tenka lūkuriuoti su nekantrumu – tai "Oskarų" ceremonija.

Praėjusieji Kino akademijos apdovanojimai buvo pažymėti ne tik pirmuoju ir, kas žino, galbūt ir paskutiniu Leonardo DiCaprio laimėtu prestižiniu trofėjumi, bet ir rasizmo tematika. Afroamerikiečių kilmės kino žmonės ir politinio korektiškumo inkvizitoriai piktinosi, kodėl gi tarp pretendentų nebuvo nė vieno juodaodžio.

Jiems nekilo mintis, kad "Oskarų" ceremonijos tikslas, remiantis objektyviais kriterijais, apdovanoti pačius geriausius tais metais kino kūrinius. To pasekmė – jie nenorėjo pripažinti, kad galbūt pernai tiesiog nebuvo nė vieno gero filmo, sukurto juodaodžio asmens. Na, bent jau tokio aukšto lygio kaip "12 vergovės metų" ("12 Years a Slave", 2013), pelnytai gavusio net tris statulėles ir tiesiog nė vienas nebuvo toks stiprus ir aktualus kaip "Sensacija" ("Spotlight", 2015) ar "Didžioji skola" ("The Big Short", 2015).

Kai kas nenori suprasti, kad apskritai mene nesvarbi kūrėjo odos spalva, lytis ir pan. Svarbu jo sukurtas kūrinys. Nepaisant šių argumentų, paskelbta, jog "Kino akademijoje suvešėjo rasizmas", ir taškas. Šis incidentas ne tik verčia baimintis, jog "Oskarai" galbūt ateityje degraduos taip, kad kino kūrėjai bus apdovanojami ne už novatorišką ar vertingą meno kūrinį, o vien už tai, kad filmo autorius save priskiria mažumoms, pvz., vegetarams.

Pasipiktinimas tikru ar tariamu rasizmu verčia susimąstyti apie galimą politinio korektiškumo fundamentalizmą ir jo terorą meno atžvilgiu bei prisiminti pačias kino šaknis.

Paradoksalu, bet kino meno šaknys yra paženklintos rasizmo. Pernai Davido W.Griffitho darbas "Nacijos gimimas" ("The Birth of a Nation", 1915) šventė įspūdingą šimto metų jubiliejų. Tai – viena svarbiausių juostų kinematografijoje.

Begarsis nespalvotas darbas buvo sukurtas pagal atvirai rasistinį Thomaso Dixono Jaunesniojo romaną "Klano žmogus: istorinis susitikimas su Kukluksklanu" ("The Clansman: A Historical Romance of Ku Klux Klan"). Jis pasakoja apie pilietinį JAV karą ir Kukluksklano (KKK) organizacijos susikūrimą.

Beje, T.Dixonas Jaunesnysis buvo JAV prezidento Woodrowo Wilsono bendramokslis.

Tiek juosta, tiek romanas dar savo pasirodymo laikais už rasinės neapykantos propagavimą, istorinių faktų iškraipymą ir minėtos organizacijos šlovinimą buvo sutikti itin piktai.

Iki premjeros JAV spaudoje vyravo skeptiški straipsniai ir daugelyje JAV miestų rengtos žmogaus teises ginančių organizacijų protesto akcijos. "Nacijos gimimo" išleidimo dieną prie viso to prisidėjo dar ir kritiškos recenzijos, riaušės bei rasistiniai išpuoliai (neretai baltųjų prieš juodaodžius).

Į šią istoriją netgi buvo įtrauktas prezidentas W.Wilsonas, mat T.Dixonas Jaunesnysis asmeniškai jam surengė juostos peržiūrą Baltuosiuose rūmuose. Visas šis šleifas nepadarė žalos filmui, net priešingai – padėjo jo kūrėjams užsidirbti pinigų. "Nacijos gimimas" vien iš bilietų pardavimo surinko 10 mln. JAV dolerių pelną.

1992 m. JAV Kongreso biblioteka už kultūrinę ir istorinę vertę bei reikšmingumą "Nacijos gimimą" įtraukė į nacionalinį filmų registrą.

Tai buvo vienas pirmųjų kinematografijos darbų, trukusių net 190 minučių (daugiau nei 3 valandas). Jo metu žiūrovai su istoriniais JAV įvykiais gali susipažinti per dviejų šeimų (Stonemanų iš šiaurinių ir Cameronų iš pietinių valstijų) istorijas.

Pasibaigus karui, negrams siūlomos lygios teisės ir dalis personažų ima gąsdintis, jog štai ateis juodukai, atims baltaodžių žemes ir išprievartaus jų moteris.

Tada Benui Cameronui (vaid. Henry B.Walthallas) kyla idėja sukurti organizaciją, kurios nariai, apsirengę vaiduokliais, rengtų pogromus ir taip priešintųsi juodųjų "tironijai". Visi filmo veikėjai negrai, savaime suprantama, čia pavaizduoti itin stereotipiškai ir žeidžiančiai, o baisiausia, kad juos dažniausiai vaidino visai ne juodaodžiai.

Kaip tai įmanoma? Vadinamoji juodo veido ("blackface") grimo technika, naudota teatre XIX a., leisdavo paversti baltąjį vaidmens atlikėją stereotipine, žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, fantasmagoriška negro parodija. Ši metodika buvo pritaikyta ir "Nacijos gimime".

Kad ir koks kvailas būtų juostos siužetas ar šlykšti jo skleidžiama politinė žinia, "Nacijos gimimas" yra ypač svarbus savo techniniais novatoriškais režisieriaus sprendimais.

Pirmą kartą mūšių scenos, filmuojant iš toli, buvo pavaizduotos gigantišku mastu, o visa aplinka ir veikėjai fiksuojami iš įvairiausių kampų. Sprendimas filmuoti šuoliuojančius žirgus iš apačios, pasinaudojus į duobę įstatyta kamera, taip pat pirmą kartą buvo pritaikytas būtent šioje juostoje. Taip pat bene pirmą sykį filmui buvo skirtas visas garso takelis, įskaitant ir gerai žinomus kūrinius.

Scenoje, kai KKK nariai apsupa ir užpuola juodaodžius, skamba Richardo Wagnerio muzika. Lygiai ta pati kaip filme "Šių laikų apokalipsė" ("Apocalypse Now", 1979), kur JAV oro kavalerija šaudo Vietnamo komunistus.

Tad kino mėgėjų nuomone, D.W.Griffitho juosta yra ne tik nacijos gimimas, bet ir šiuolaikinio kino meno aušra.

Šiemet pasirodė juosta, pasakojanti apie 1831 m. Virginijos valstijoje kilusį juodaodžių maištą, vadovaujamą vergo Nato Turnerio (1800–1831). Jo metu žuvo apie pusšimtį baltųjų. Per atsakomuosius pogromus įsiutę baltaodžiai užmušė beveik du šimtus negrų.

Juosta apie šiuos įvykius taip pat sąmoningai buvo pavadinta "Nacijos gimimu" ("The Birth of a Nation", 2016), siekiant aliuzijų į D.W.Griffitho kūrinį.