Prie Juodosios jūros – komplimentai Kaunui

Anapos kino festivalyje, vykusiame prie Juodosios jūros, girdėjau nemažai Lietuvai skirtų komplimentų. Mūsų šalį gyrė kirgizas kino operatorius Talantas Akynbekovas. 1988 metais jis Lietuvoje tarnavo sovietų kariuomenėje. Kaunas, kuriame gyveno ir valgė kareivišką košę, iki šiol jam gražiausias ir švariausias pasaulio miestas.

„Anuomet, prieš tris dešimtmečius, Laisvės alėjoje nebūtum radęs nė šiukšlelės, – kolegoms kino režisieriams ir operatoriams pasakojo menininkas iš Kirgizijos. – Įsivaizduokite, kiekvieną žiemą rytą, pusę šešių girdėdavau Kauno kiemsargius. Buvo įdomu, kodėl jie nemiega, kodėl negali kastuvais mojuoti vėliau? Šveicariško laikrodžio tikslumu dirbę Kauno kiemsargiai man taip ir liko kaip tobulos valstybės simbolis. Vėliau teko daug kur pasaulyje buvoti. Ir Kanarų salos, ir Londonas – puiku, tačiau švara tviskėjęs Kaunas man kaip pirmoji meilė.“

Rusijos ir Gruzijos kino meistrai, dalyvavę prie Juodosios jūros vykusiame kino festivalyje, prisimena sovietmečiu klestėjusią Lietuvos dokumentiką.

Šiais metais Anapos kino festivalyje rodyti trys lietuviški filmai: Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“, Emilio Vėlyvio „Redirected“ ir dokumentinis filmas apie Rimo Tumino kūrybinę virtuvę „Pakeliui į prieplauką“.

Š. Bartas pagerbtas specialiu žiuri prizu už atvirumą, Eitvydas Doškus pripažintas geriausiu operatoriumi. Vis dėlto labiausiai publiką sužavėjo gruzinų sukurti filmai. Nenuostabu, nes visi jie – apie gruzinų išskirtinumą, ypatingą šios tautos charakterį. Žiūrėdama gruzinų filmus jaučiau, kad jie liko ištikimi tradicijai ir savitam, su niekuo nesupainiojamam braižui, visiškai nesvarbu, kalbama apie tėvų ir vaikų santykius ar apie gyvenimo vidurio krizę išgyvenančiuosius, apie savo artimuosius, laidojančius žmones, ar apie provinciją, į kurią atvyksta užsieniečiai.

Geriausiu pripažintas kirgizų filmas, sukurtas mano minėto Kauną įsimylėjusio operatoriaus. T. Akynbekovas pasakojo, kad piemenų šeimą filmavo kalnuose, kur iš pradžių vyko automobiliais, tada keturias valandas jojo arkliais. Dvidešimt filmavimo dienų teko apsieiti be elektros, interneto ir šiltos vonios. Civilizacijos nepaliesta Kirgizijos gamta suteikė galimybę sukurti juostą, vertą geriausių apdovanojimų.

Paklausta, kokios temos dominuoja šiuolaikiniame lietuviškame kine, turėjau pripažinti, kad labiausiai reklamuojama „Sangailės vasara“ – istorija apie dviejų paauglių merginų meilę, o kino sunkiasvoris Algimantas Puipa sukūrė „Edeno sodą“ – pasakojimą apie senelių namus, kuriuose prižiūrėtojais dirba juodaodžiai. 

Kolegoms pasidomėjus, koks būdingiausias lietuviškų filmų bruožas ir kuo jie skiriasi nuo „europietiškų vertybių“, atsakyti buvo keblu. Daugelis pastarojo meto Lietuvos menininkų pernelyg priartėjo prie kasdienio gyvenimo ir besikartojančių žinių srauto. Ne išimtis ir labiausiai išreklamuotas Nacionalinio dramos teatro spektaklis „Didysis blogis“. Namuose, turėdamas po ranka distancinio valdymo pultą, gali akimirksniu perjungti kanalą, o Nacionaliniame dramos teatre tenka dvi valandas be pertraukos žiūrėti į nuogas aktorių krūtis, šliaužiojančio aktoriaus pasturgalį ir klausytis keiksmų. Rusijos prezidento pavardė, nors raidės ir sukeistos, taip pat nuolat skamba nuo scenos.

Kaip gruzinams pavyko išsaugoti tradicijas ir būti įdomiems pasauliui? Kodėl jų juostos pageidaujamos Holivude ir garsiausiuose pasaulio festivaliuose? Gal todėl, kad Gruzijos kino centrui vadovauja kino virtuvę išmanantis žmogus. Nana Džanelidzė padėjo rašyti filmo „Atgaila“ scenarijų, pati sukūrė keletą filmų ir parašė knygų apie garsiausius Gruzijos režisierius. Pinigų kinui ir Gruzijoje trūksta, tačiau noras įamžinti savo kraštą ir žmones, gruziniškas jų istorijas, o ne bėgti paskui greit besikeičiančias pasaulio madas, leidžia išlikti ypatingiems. O kad taip ir Lietuvoje!