Naujo etapo pradžia

Kasmet paskutiniosiomis gegužės dienomis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete savo baigiamuosius darbus ginasi bakalaurantai ir magistrantai. Graži šventė, jauniesiems menininkams reiškianti naujo etapo jų gyvenimuose pradžią.

Visų specialybių bakalaurantai (architektai, dizaineriai, tapytojai, tekstilininkai ir kt.) rodo, kaip per ketverius metus įvaldė specialybės techniką, atskleidžia kūrybines ambicijas. Šiuolaikiniame mene vyraujantis tarpdiscipliniškumas skatina jaunuosius kūrėjus rinktis naują studijų kryptį magistrantūroje ar mokslus tęsti užsienio aukštosiose mokyklose, universitetuose. Dalis baigusiųjų sumąsto apie metų kitų pertrauką – esą, kad pailsėtų. Tik kažin nuo ko jaunuoliai taip pavargo? Negi nuo buvimo menininkais? Kai kurie iš jų trokšta laisvės (o kas tą laisvę studijų metu iš jų atėmė?). Kita vertus, gal tie metai laisvės iš tiesų reikalingi, gal jie padės apsispręsti, kur kreipti savo kelią. Taigi bakalaurantams nusimato net kelios galimybės: studijuoti ar pailsėti, rinktis tą pačią studijų kryptį ar naują, likti Lietuvoje ar išskleisti sparnus.

Magistrantai – akademinį kvalifikacinį laipsnį įgiję menininkai, kuriuos dėstytojai švelniai pavadina kolegomis (drauge – ir konkurentais) ir kurių galimybės ne taip aiškiai apibrėžiamos kaip bakalaurantų. Jų baigiamųjų darbų gynimai – jau nebe atsiskaitymas, jie labiau primena kompetetingų, patirties sukaupusių komisijos narių ir ką tik iškepto menininko diskusijas.

Šioje teksto vietoje negaliu neprisiminti užrašo ant Vilniaus dailės akademijos kiemelyje kabančios Konstantino Bogdano kurtos memorialinės lentos "Dailininkas. Negarsus. Neįvertintas. Užmirštas". Po kurių iš šiemet studijas baigiančiųjų pavardžių ilgainiui bus galima pakartoti šį parašą? Žinoma, to nelinkiu. Norėtųsi, kad kiekvienas atrastų savo kelią ir kryptingai juo eitų. Būtų darbštus, tikėtų savo jėgomis ir turėtų ambicijų siekti daugiau. Realybė, su kuria susiduriama baigus mokslus, šiek tiek aptalžo. Kol studijuoji, esi tarsi kokone, nepastebi to, kas vyksta už jo ribų, gyveni menu, verdi toje terpėje, kurioje nuolat diskutuojama apie kūrybą, semiesi įkvėpimo iš dėstytojų, kurso draugų. Viskas taip gražu ir spalvinga, bet kai iškiši nosį į platųjį pasaulį, nebežinai, kur eiti.

Prieš kelerius metus gindama magistro darbą pati virpančiomis kojomis stovėjau prieš komisijos narius ir laukiau tos akimirkos, kada galėsiu ištrūkti ir kurti, kurti, kurti... Tik tos kūrybos nelabai kam reikia. Žmonėms patinka menas, jie jį vertina, žavisi, tačiau mūsuose dar trūksta suvokimo, kad sukurti kūrinį, sugalvoti idėją – tai ne spragtelėti pirštais. Menininkas dirba nuolat. Jis ieško, galvoja, stebi aplinką. Kai gimsta idėja, prasideda kitas etapas – tinkamos medžiagos idėjai įgyvendinti paieškos ir tik tada kūrinys materializuojasi. Tai nenutrūkstamas procesas, kurį lemia daugybė veiksnių. Kol esi jaunas, ką tik akademiją baigęs menininkas, tavo darbai mažai kam įdomūs, o dar mažiau yra tų, kurie nori juos įsigyti. Kaip su tuščiomis kišenėmis kurti toliau? Juk ir medžiagų reikia, ir valgyti norisi.

Na, bet kol rengiesi apginti savo magistrinį darbą, įrodyti komisijai, kad esi vertas menininko vardo, šias mintis gini į šalį.

Šių metų magistrantų gynimuose buvo kur akis paganyti. Gana ryški tendencija – jaunieji menininkai savo kūrybai pasitelkia įvairias medijas (fotografiją, vaizdinę medžiagą) – tai įdomu, aktualu. Vienas iš tokių darbų pavyzdžių – stiklo menininko Pauliaus Rainio magistrinis baigiamasis darbas "Priešsąmonė". Jis sukūrė instaliaciją, kurioje pasitelkęs veidrodį ir specialų filtrą bei projekcijas žiūrovas galėjo matyti save iš priekio ir iš nugaros (vaizdas toks, tarsi stovėtum ilgame koridoriuje ir visur regėtum savo atspindžius: nuo didžiausio iki mažiausio). Fotografija savo kūryboje remiasi tapytoja Simona Lukoševičiūtė. Gynimų metu ji surengė parodą "Laiko fragmentai" galerijoje "Meno parkas". Kūryboje kaip eskizus naudodama fotografijas ir jų montažus menininkė labai jautriai sujungė juos su specifine spalvų gama, fragmentiškomis kompozicijomis.

Skulptoriaus Luko Šiupšinsko darbas "Įmiestis" susijęs su Vilijampole. Menininkas surinko daug medžiagos, susijusios su rajono istorija, aiškinosi, kokios aplinkos norėtų rajono gyventojai. L.Šiupšinskas pristatė skluptūrinį maketą, kuriame pateikė savo viziją, kaip būtų galima pakeisti Sąjungos a., suteikiant jai jaukumo, pritraukiant didesnį žmonių srautą. Savo maketą menininkas pagyvino į vidų suleisdamas skruzdes, kurios zujo po visą darbo paviršių kaip maži, įvairiomis kryptimis judantys žmogučiai.
Keramikės Viktorijos Radionovos darbas "Laikas arbatai" glaudžiai susijęs su ekologija. Menininkė sukūrė puodelius iš nedegto molio, kurių vidų dengė tikru bičių vašku, skleidžiančiu nuostabų kvapą ir išlaikančiu šilumą. Lipdydama puodelius į molį menininkė įminkė skirtingų augalų sėklų, tad išgėrus arbatą galima puodelį sudaužyti ir šukėse esančios sėklos išaugina naują gyvybę.

Būta kūrinių, kuriems kiek pritrūko baigtumo, gilesnio žvilgsnio į idėją, buvo pasitelkta kiek per aktyvi simbolių kalba, užgožusi patį menininką. Trūko atvirumo, noro atsiskleisti per kūrinį, nesistengiant išlaikyti saugaus atstumo tarp žiūrovo ir savęs. Kita vertus, menas toks jau yra: vieną žmogų sujaudina vieni dalykai, kitą – kiti.
Kiekvienais metais besiginančių magistrantų mažėja, bet vienareikšmiai bloga šios tendencijos negalima pavadinti: jaunieji menininkai būna labiau suinteresuoti studijomis. Kita medalio pusė – konkurencija tampa aršesnė ir kiek labiau purvinesnė.

Studijas baigusiesiems kolegoms norėtųsi palinkėti labiau gilintis į save, tobulinti profesinius gebėjimus, neužmiršti dvasinio tobulėjimo ir buvimo žmogumi. Perfrazuojant genialųjį Juozą Erlicką: "Jūsų tikslas nėra pasiekti dugną, jūsų tikslas – pasiekti kitą krantą."