Prieš keletą mėnesių teko pirmininkauti vertinimo komisijoje viename mėgėjų teatrų festivalyje, kuriame pasitaikė galimybė susipažinti su naujausiais Kauno miesto mėgėjų teatrų darbais. Taip pat – ir su juos gaubiančia finansine ir kūrybine atmosfera. Trupių spektakliai kiek skirtingi, tačiau kartu – labai panašios meninės vertės. Didžiausias akivaizdus trūkumas – aktorinės patirties stoka, pranašumas – neblėstantis kūrybinis entuziazmas. Teatrai gyvuoja iš narių asmeninių lėšų ir tikėjimo. Šiuose spektakliuose dažniausiai išnyksta riba tarp žiūrovo ir dalyvio. Viešai šie darbai pristatomi per festivalius ar įvairias šventes ir kitus renginius. Dažnai ir spektakliai būna nemokami.

Mėgėjų teatrai ir neslepia, kad jie tokie yra leisdami sau kurti taip, kaip jie nori. Jų nevaržo repertuaro, rinkodaros ir kitų būtinų dalykų klausimai, tokie aktualūs profesionaliems teatrams. Mėgėjų teatrai savo mėgėjiškumą išnaudoja ieškodami naujų formų ir tobulėjimo galimybių. Vis dėlto yra vienas aspektas, labiausiai ribojantis šių žmonių darbą, – per mažas finansinis valdžios dėmesys arba kai kada iš viso jo nebuvimas. Pinigų juk reikia patiems elementariausiems mokesčiams ir išlaidoms padengti, jau nekalbant apie kažkokį atlygį patiems jų kūrėjams. O juk šiuose teatruose dirba ir teatrinį išsilavinimą turintys žmonės. Kai kurioms trupėms labai svarbus ir patalpų, kuriose galėtų dirbti, klausimas. Greičiausiai šių teatrų (ne)svarba matuojama finansine nauda, bet juk nauda juose slypi kitur – tai teatro kaip terapijos poveikis. Pasaulyje yra galybė net vaikų darželių, kuriuose ši terapija yra taikoma, taip gana sėkmingai lavinant vaikų bendravimo įgūdžius, tarpusavio supratimą, aukštesnių siekių ugdymą, savęs ir pasaulio pažinimą bei naikinant patyčių ir panašių problemų pirmuosius daigus. Ne veltui kai kuriose šalyse, pvz., Amerikoje, mėgėjų teatras dar vadinamas bendruomenės teatru. Tačiau ne vien šiuo aspektu šių teatrų veikla verta dėmesio.

Lankydamasis kai kuriose Kauno miesto profesionalių teatrų statusą turinčiose įstaigose, ypač mažiausiose, žiūrėdamas kai kuriuos spektaklius, mintyse pradedi žaisti žaidimą iš serijos "surask dešimt skirtumų". Mėgėjų teatrų trūkumai ir pranašumai apsiverčia aukštyn kojom. Čia metai iš metų regima ta pati vaidyba ir minties perteikimo būdai, kai kurie aktoriai tebėra įstrigę profesionalios aktorystės durų prieangyje, laikui bėgant įgiję tik didesnės sceninės drąsos įtikimiau meluoti. Mėgėjiškumu dvelkianti vaidyba ir režisūra, atitinkama ir publika.

Dažniausiai mėgėjų teatras apibūdinamas kaip teatras, kuriame dalyvaujantiems žmonėms už jų veiklą nėra mokamas atlygis, tai jie daro savo malonumui, jų veikla prilyginama hobiui, kadangi dauguma žmonių šia veikla užsiima laisvu po darbo laiku. Minėtame festivalyje matyti spektakliai pateisina šį apibrėžimą, tačiau jį ir peržengia. Skirtingai nei kitose šalyse, kur pagrindinis mėgėjų ar bendruomenės teatro tikslas yra stiprinti tarpusavio ryšius ir ryšį su tam tikro regiono bendruomene, Kauno mėgėjų teatrai siekia meninės kokybės, apie kurią mėgėjų teatro apibrėžime nėra užsimenama.

Meninės kokybės kriterijus būdingas profesionalaus teatro apibūdinimui – tai teatras, kuriame dirbantys žmonės už darbą gauna užmokestį, turi aukštojo mokslo diplomą. Toks teatras yra įpareigotas dirbti aukštu meniniu lygiu, jame sukurti spektakliai pasižymi kūrybiškumu ir intelektualumu. Regis, kad mūsų šalies profesionalūs teatrai taip pat ne visai (arba ne visi) pateisina savąją apibrėžtį, mat, kaip rodo praktika, absoliučiai yra įgyvendinama tik pirmoji definicijos dalis. Akivaizdu, kad vien įgytas diplomas ir gaunamas užmokestis neapibūdina profesionalaus teatro ir nelemia spektaklio kokybės. Šie aspektai virsta privilegija, leidžiančia mėgėjų statusą turinčius laikyti žemesniais, tačiau kartu dirbti mechaniškai, netobulėjant. Gal tuomet mėgėjų profesionalus? Ar profesionalų mėgėjiškas?