Neretai tenka aiškinti žmonėms, kur gyvenu, nes nori apsilankyti, įsigyti knygų, išgerti arbatos ir pasikalbėti apie, tarkim, Marso kanjonus. Kad ir kiek aiškinčiau, kur ta išganingoji vieta, reziumuojama visada vienodai: a, tai prie Žaliakalnio turgaus. Taip, mano namas jau tikras Žaliakalnio prieturgis, net ten neinant kas nors, žiūrėk, jau ir atvelka kokius batus ar maišą bulvių "papigiai".

Patinka man tas turgus, tai tikroji "prekybos ir pramogų sostinė", gerokai besiskirianti nuo didžiųjų prekybcentrių su kasose įkalintomis surobotėjusiomis merginomis. Tas turgus gyvas. Be savo pagrindinės funkcijos – prekiauti, čia dar gali aptarti paskutines naujienas, dalyvauti įvairaus pobūdžio diskusijose, išgirsti psichologiškai tikslių patarimų arba sužinoti, kad "matau, ponas įsigijo tikrai gerą striukę". Žaliakalnio turgus yra gyvasis "Facebook'as", viso ko jame rasi, grįši namo tarsi perskaitęs naują laikraštį arba apsilankęs liaudies ūkio pasiekimų parodoje.

Net mano nedideliam sūnui čia patinka vaikščioti. Tai kokį obuolį gaus dovanų, tai saldainių saujelę, tai bus pakalbintas arba pats nusitemps tėvą už rankos ten, kur prekiaujama labai jau vaikui reikalingais peiliukais.

Įdomiausios man turgaus prieigos, kur išskirtinės išvaizdos žmonės ant šaligatvio sukrovę visą savo sandėliukų turinį. Rasi čia aprūdijusių veržliarakčių, didelės meninės ir humoristinės vertės paveikslų, lėkščių, iš kurių valgė ne viena karta, batų, kuriuos ne viena karta avėjo, žodžiu, rasi visą tų žmonių buities muziejų, iš kurio galėsi spręsti, kaip jie gyveno. Mįslingi tie žmonės, kai kas juose man nesuprantama. Nesuprantama, kam ganėtinai apsamanojusiam figūrantui kadaise prireikė Gintaro Patacko knygos, kurią dabar pardavinėja už vieną litą. Arba iš kur pas kitą tokį bavariškas porcelianas. Arba kaip ir kokiu tikslu jie sugeba kasryt atvilkti čia trisdešimt porų avėtų batų.

Kartais perku iš jų stiklą, kokias nors taures, ilgai stovėjusias sovietinėse sekcijose. Visiškai įmanoma, kad žmonės iš tų taurių kadaise gėrė per savo vestuves ar kieno nors laidotuves. Kada nors pasidomėsiu jų parduodamų daiktų istorijomis, būtų įdomu. Įsivaizduoju, kad apie tai galima parašyti ne vieną novelę.

Juo labiau kad tie žmonės mielai bendrauja. Ne tik tada, kai nori įgrūsti beveik natūralaus dydžio pliušinę mešką arba ką nors iš serijos "vat čia, žinokit, tai labai geras daiktas". Jie bendrauja todėl, kad yra gyvi, jų dar nepakeitė kokie nors bankomatai.