Šio komentaro pretekstas – neseniai Santaros-Šviesos Kauno klube, "Jazz palėpėje", vykusi diskusija "Gyvenimas kaip džiazas". Pašnekovai profesoriai Egidijus Aleksandravičius, Gintautas Mažeikis ir Rokas Zubovas (jis ir pianistas), muzikantas Povilas Velikis aptarė džiazą kaip laisvą improvizacinę muziką ir kaip nesuvaržytą gyvenimo būdą.

Diskusijos dalyviai teigė, kad džiazui nesiruošiama, jis tiesiog ištinka arba ne. Diskusijos pabaigoje apibendrinta, kad džiazas yra viena iš nedaugelio šių dienų žmogui likusių laisvės oazių. Nekartojant diskusijoje pasakytų teiginių, aktualu klausti, kaip džiazas veikia Kauno ir didžiųjų Lietuvos miestų visuomenės kasdienybę, laisvės ir disciplinos ribas.

Diskusijos dalyviai ir šio komentaro autorius pabrėžia, kad kalbėjimas apie džiazą visiškai nesusijęs su tikslu reklamuoti artėjantį džiazo festivalį Kaune – rūpimas klausimas yra džiazo ir gyvenimo santykis, gyvenimas kaip džiazavimas, padedantis pajusti, kad savo kasdienybėje kiekvienas galime būti muzikantais, net jei negrojame jokiu muzikos instrumentu.

Pradėti reikėtų nuo džiazo istorijos: daug ką pasako, kad fašistinių ir komunistinių režimų vadai itin mėgo klasikinę muziką, tačiau negalėjo pakęsti džiazo. Klaidinga manyti, kad džiazas visada laisvas, o klasika yra tvarkinga ir surikiuota pagal seniai susiformavusius dėsnius. Džiazas lygiai tiek pat disciplinuota muzika, kaip ir klasika, jis dažniausiai tiesiog yra sudėtingesnis, nes lieka erdvės netikėtumui. Iš klasikos išaugo populiarioji muzika, o džiazo istoriškai su "popsu" nesieja beveik niekas, išskyrus kai kuriuos motyvus ir melodijas, dėl populiarumo virtusias šlageriais.

Artinant muzikos istorijos ekskursą prie šių dienų, reikia kalbėti apie poreikį klausytis džiazo. Jo populiarumas susijęs ne vien su klausytojų potraukiu džiazo muzikai. Daugumą džiazo įrašai vilioja visai ne dėl muzikinių priežasčių (išskyrus tuos, kurie klausosi džiazo kasdien ar beveik kasdien): svarbus net ne gyvenimo būdas (tai būtų poza), o pati žmogaus būsena, kurią diktuoja džiazas. Klausytojui rūpi pajusti ypatingą muzikinę jėgą, kurioje slypi nepaprastas trapumas. Džiazas netgi diktuoja specifinę kūno laikyseną: klasikinės muzikos sonatą fortepijonu galima paskambinti be jokios empatijos; džiazinę kompoziciją atliekantis muzikantas ir klausytojai yra priversti interpretuoti tai, ką groja ar girdi. Nesunku pajusti, kad saksofonistas džiazinę melodiją kuria visu savo kūnu, o ne vien lūpomis ir rankomis. Džiazas yra kūniškojo bei emocinio jautrumo vienovė ir šaltinis. Šios darnos ir jautrumo labai stinga ne festivalinėje kasdienybėje.

Svarbiausias ir suprantamiausias akstinas eiti klausytis džiazo yra trumpa "ausų ekologija" – žmogui leidžiama pailsėti nuo kasdien aplinkos (parduotuvių, viešojo transporto ir kitų viešųjų erdvių) brukamų muzikos šiukšlių. Jomis vadinamas tas muzikinis triukšmas, kuris yra muzika, bet kartu ir nėra: juk mikroautobusų vairuotojai iš tiesų negirdi tos muzikos, kurią leidžia sau ir keleiviams – kartais apima jausmas, kad tos radijo stotys groja dėl tariamo visuotinio sąmokslo įbrukti žmogui kuo daugiau disharmonijos, skubėjimo, monotonijos ir banalybės. Austrų medijų menininkas Florianas Gruberis, jau dešimt metų tiriantis įvairių Europos miestų garsyną, pastebi, kad viešosiose vietose skambanti muzika vis labiau šabloniška. Kaunas, kaip ir daugelis Europos miestų, nepasižymi specifiniu garsynu – Kauno nepažinsi pagal jo viešosiose erdvėse skambančią muziką ar kitokius garsus.

Džiazas įspėja, kad kasdien per daug šnekame – vis retėja tylos ir pauzių akimirkų, primenančių žmogui, kad, kaip rašė filosofas Ludwigas Wittgensteinas, visi nesusipratimai tarp žmonių kyla dėl kalbos. Džiazas yra muzika, sprendžianti problemas, tačiau jų neanalizuodama, apeidama. Taip kyla supratimas, kad daugelis gyvenimo problemų yra išsprendžiamos daugiau ar mažiau stengiantis ne vienam, o keliems žmonėms. Kitaip sakant, džiazas teigia optimizmą, būtiną kasdienėje profesinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime.

Optimizmo, kaip ir džiazo, mūsų visuomenėje nedaug, nes vis dar gyvename pagal planus, nepasiduodame spontaniškumui, labiausiai plečiančiam patirtį. Santaros-Šviesos Kauno klubo diskusijos pabaigoje G.Mažeikis apibendrino, kad džiazas tikras tada, kai peržengia savo ribas. Teiginį pratęsčiau sakydamas, kad žmogus iš tiesų gyvena tada, kai nuolat peržengia savo ribas. Džiazas primena, kad bent per vieną kompoziciją galime pamiršti savo narcisizmą ir taip geriau sutarti patys su savimi – didžiąją gyvenimo dalį iš tiesų praleidžiame spręsdami savo vidinius konfliktus ir kompleksus. Dar tikresnis džiazas tada, kai viena ar kita jo melodija primena mielus žmones ir giedrą ramybę. Jei tai pajutote, vadinasi, jau džiazuojate kasdienybėje, esate pagauti improvizacijos, kuriai net nereikia džiazo koncerto, pakanka geros draugijos ir atvirumo.