Sakyti, kad Kaunas negyvena mokslo metų ritmu, reikštų norą paneigti metų laikų kaitą. Jauniausieji kauniečiai mokosi, studijuoja patys – sykiu, kad ir perkeltine prasme, mokosi ir jų tėvai bei seneliai. Bevaikiai "mokosi" stebėdami šurmulio potvynius ir atoslūgius gretimai įsikūrusioje mokykloje. Kitiems tereikia pasirodyti Laisvės al., ir be vargo supras, kuris mokslo metų periodas – pagal jaunuolių minios skleidžiamų garsų dermę: mažoras reiškia ugdymo proceso vidurį, minoras – artėjančią sesiją.

Paklausti, ar norėtų sugrįžti į vaikystę, absoliuti dauguma mūsų pritariamai linktelėtų. Turbūt net ir užaugusieji tremtyje ar išbadėjusioje pokario Lietuvoje: šių dienų suaugusieji vaikystę ramia sąžine gali vadinti laimės ir nerūpestingumo sinonimu. O kaip ją vadins patys jauniausi kauniečiai, mūsų atžalos?

Šiuolaikinių vaikų laimės periodas gerokai trumpesnis ir, panašu, per kelerius metus vis labiau sutrumpėja. Nors ir slapta pavydėdami priekaištaujame jiems už pernelyg didelį savo teisių sureikšminimą, mainais už pastarąsias pareikalaujame milžiniško atlygio – puikaus pasirodymo per egzaminus.

Brandos egzaminų sesija – tai riba, kurią įveikę šių dienų vaikai būna visai kitokie. Ne, ne labiau subrendę – abitūros egzaminai tik patikrina žinias, bet ne brandą. Bereformuodami švietimo sistemą abitūros sesiją sugebėjome paversti mūšiu už išgyvenimą, baigiamuoju Prancūzijos legionierių mokymų testu, kurį arba išgyveni, arba ne. Kartais, deja, ir tiesiogine prasme.
Tik dėl ko? Į šį klausimą, regis, atsakyti negalime.

Deklaruojama viena, o vertinama visai kas kita, interviu "Kauno dienai" sako ir pripažinta edukologė Vilija Targamadzė. Puikiai žinodami, kad kompetencijas sudaro trys sudėtinės dalys – vertybės, žinios ir gebėjimai – per egzaminus matuojame tik žinias ir gebėjimus, vertybes paliekame nuošalyje.

"Ką apgaudinėjame? Patys save", – šiuos V.Targamadzės žodžius verta gerai įsidėmėti mums visiems, prisiminti, jei sūnus, duktė ar anūkas praneš, kad susimovė per abitūros egzaminą, ir suteikti jiems kitą šansą. Jei reikės – ir ne vieną.