Kaip jaučiasi menininkas, pristatydamas savo kūrybą ja visiškai nesidominčiam praeiviui, visai neseniai buvo matyti "Skliauto" kavinėje. Į publikos "Poezijos pavasario" poetinius naktinėjimus nepriviliojo nei bohemiškojo "Skliauto", nei kokybiškų eilių "Poezijos pavasario" ženklai. Kažkas šurmulingai šventė vaikų gimtadienį, kažkas atėjo pavalgyti, kažkas – atsigerti. Kas klausėsi poezijos? Nedidelė pačių skaitančiųjų (poetų) ir žurnalistų grupelė. Poezijos profesionalai jiems demonstruojamą ignoranciją ignoravo patys, o raustantys poetų mėgėjų veidai raudo dar labiau. Kodėl beveik nebuvo užklydusiųjų pasiklausyti poezijos? Reklamos stygius? Ne, jos užteko. Blogas oras? Taip, bet ne tik.

Į kulminacinį "Poezijos pavasario" vakarą su laureato vainikavimu Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje tradiciškai publikos rinkosi pilnas kiemas. Matyt, Kaune pakankamai publikos gali surinkti vienintelis per metus poezijos renginys. Štai prieš savaitę mieste nusileido latvių poetų desantas. Galimybe pasiklausyti jų eilių Lakštingalų slėnyje Palemone susiviliojo nedaugelis. Slėnis, menantis Salomėją Nėrį, mena ir kur kas geresnius laikus. Prieš 20 metų ir anksčiau pasiklausyti poezijos žmonės – visai nebūtinai šio meno mėgėjai – plūste plūsdavo į Lakštingalų slėnį: su šeimomis, vaikais, patiesalais. Dabartinis kulminacinis "Poezijos pavasario" vakaras publikos masiškumu nieku gyvu negali lygintis su legendiniais Lakštingalų slėnio laikais. Kas atsitiko? Na, taip, renginių stygius sovietmečiu negalėjo pasiūlyti daug alternatyvų. Tačiau akivaizdu, kad ir mes patys tapome gerokai išlepę. "Poezijos pavasaris" konkuruoja ne tik su kitais kultūros renginiais – ir su mūsų pačių tinguliu bei spragintų kukurūzų kultūra. Su mūsų vaikais, jei pašonėje nėra išmaniojo mobiliojo, po penkių minučių pradedančiais tampyti mus už skverno (ir kaip tie sovietmečio vaikai išsėdėdavo ilgus poezijos skaitymus?).

Gal net ir vieno didelio per metus poezijos renginio Kaunui per daug? Kaip per daug ir poezijos knygų, išleidžiamų nedideliais tiražais, bet vis tiek užsistovinčių knygynų lentynose? Kaip per daug ir poetų?.. Bet stop. Žmonijos istorija žino ne vieną atvejį, kai bandyta riboti ir kontroliuoti ne tik poetų skaičių valstybėje – ir jų mintis. Tų bandymų padarinius žinome. O neribojami, nekontroliuojami, necenzūruojami poetai (jei jau kalbame apie naudą) gali pateikti itin jautrų ne tik savojo aš – ir visuomenės, civilizacijos portretą. Daug portretų. Ir įžvalgų ateičiai. Tik tomis įžvalgomis (vėl grįžtame prie to paties) mažai kas domisi. Todėl ir linkėjimas mūsų poetams toks – būti stipriais don kichotais.