Kiekviena tauta siekia  išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią raidą. Tautos aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas.

Ne veltui mūsų Konstitucija įpareigoja piliečius užpuolimo atveju ginti savo valstybę. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas konkretizuoja šią nuostatą, kad visuotinis pasipriešinimas pagal amžių ir galimybes ginkluotas ir neginkluotas ir kad nacionalinį saugumą užtikrina piliečių rengimąsi visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui.

Apie ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą agresijai yra priimta Lietuvos Respublikos  ginkluotos gynybos ir pasipriešinimą agresijai įstatymas Vyriausybės nutarimu įkurta  Valstybinis pilietinio pasipriešinimo centras Apie ginkluotą gynybą ir pasipriešinimo agresijai  teisinių pagrindų užtenka. Bet tuo ir pasibaigia.

Visuomenėje jų akcija nejaučiama. Panaikinus karinę prievolę, nesant mokyklose karinio parengimo, nesant pakankamai lėšų samdytai kariuomenei, auga prie ginklo neraštinga tauta. Žiūrint į Seimo apytuštę salę bręsta sveikas nerimas. Nesant lėšų Seimas pasisuko į savanorišką  šaulių organizaciją, galinčią piliečius rengti visuotiniam pasipriešinimui Krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė, nustatydama krašto apsaugos sistemoje veiklos gaires, nustatė, kad labai svarbi  Lietuvos šaulių sąjungos veikla, siekiant įtraukti šią visuomeninę organizaciją tiek politiniam ugdymui tiek piliečius rengiant karinei veiklai.

Šaulių sąjunga. turi tradicijas, išlaikiusi egzaminus kovose už laisvę, tačiau jos reikšmė Tėvynės gynyboje neįvertinta, nomenklatūrinių jėgų nustumta į paraštes, valdininkų ignoruojamą. Tarpukaryje nuo nulio ji buvo išaugusi iki 60 tūkst. o atkurta per tą patį laikotarpį nuo 10 tūkst. sumažėjo iki 7 tūkst., paseno.           

Seimas, įvertindamas Šaulių sąjungos reikšmę nacionalinėje gynyboje, priėmė Lietuvos Šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriame nurodo, kad šauliai rengiasi pilietinei savigynai, visuotiniam pilietiniam ir ginkluotam pasipriešinimui. 

Tačiau įstatymo papildymas turi nedovanotina trūkumą – jis negyvas. Neišspręstas  subjektų klausimas – kas vykdys įstatymą, kaip pasiekti kritinį šaulių skaičių, kritinę masę, kurį būtų pajėgi įvykdyti iškeltus uždavinius.

Pagal įstatymo papildymą Šaulių organizacijos augimas - pačių šaulių reikalas. Šauliai palikti vieni kautis už savo organizaciją. Tačiau Šaulių sąjunga nesavitikslė profesinio susibūrimo nevyriausybinė organizacija, o išskirtinė nesavanaudiška patriotinė organizacija, kuri vykdo valstybės deleguotas funkcijas, nuo kurios priklauso valstybės likimas.

Todėl valstybė turi pareigą nepalikti jos vienišos, o padėti jai rūpintis organizacijos augimu, jos sudėtimi, padėti šaulių būstinėms tapti jaunimo traukos centru.

Deja, nei Vietos savivaldos įstatyme, nei Nacionalinio saugumo pagrinduose, nei LŠS įstatymo pakeitimuose tai neatsispindi.

Savivaldybės nusišalinusios nuo nacionalinės gynybos, jų teritorijoje Šaulių organizacija tartum svetimkūnis. Vietose, kur vyksta pats virsmas  nacionalinio saugumo įstatymai nenuleisti.        

Seimas, neįsigilinęs į organizacijos narių sudėtį, išsilavinimą ir amžių užkrovė atsakingą naštą nacionalinį saugumą ant pensininkų pečių, kurių vidurkis 70 metų. Jie privalo savo jėgomis vartotojiškoje visuomenėje agitacijos keliu pakelti organizacijos lygį.

Šaulys pats turi mokėti nario mokestį, siūtis paradinį rūbą, aukoti  laisvalaikį. Organizacijai reikalingas kraujo perpylimas - politinis sprendimas. Nėra tarnautojų, inteligentijos, kurie sugebėtų tinkamai agituoti.

Kai šauliais taps ministerijų klerkai, merai, savivaldybių tarnautojai, mokytojai gydytojai ir taps jie pavyzdžiu kitiems, palengvės agitacinis darbas. Tarpukario šaulių organizacijai priklausė daug valstybinių tarnautojų - teisingumo ministras St.Šilingas, teisėjai, savivaldybių tarnautojai, rašytojai: Vincas Krėvė Mickevičius, Balys Sruoga, Antanas Vienuolis, dalininkas Antanas Žmudzinavičius, mokslininkas Tadas Ivanauskas, Petras Šalčius, mokytojai, gydytojai.          

Paradoksalu, kad valstybinių įstaigų tarnautojai, kurie privalo būti aktyvesni, ruošiantis  visuotiniam pasipriešinimui, laikytis Konstitucijos  ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo yra nusišalinę Tarnautojų įsiliejimas į šaulių organizacija pakeistų organizaciją ne tik kiekybe bet ir kokybe. 

Taigi kol nebus politinio sprendimo, nebus vertinama tarnautojo karjera  pagal patriotinių nuostatų skalę, Šaulių organizaciją sudarys tik smulkmė. Konstitucija – tik fikcija, nes masinio pasirengimo priešintis nėra.

Ponai nei patys ruošiasi gintis, nei kitiems pavyzdį rodo.

Šiandien mes saugūs, bet mažosios valstybės visada jaučia nerimą dėl suvereniteto netekimo. Nežiūrint euroatlantinės  integracijos visuotinis  pilietinis pasipriešinimas siejamas su tautos laisvės išsaugojimu, nepraranda aktualumo, išlikdamas universaliu atsaku į bet kokias grėsmes.

Nieko nėra amžino. Yra pradžia yra pabaiga. Tik nežinia, kokiai kartai teks būti pabaigos liudytojais. Demokratijos šalyse ir dabar reiškiama nuomonė, ar verta guldyti galvas už runkelių lauką, kurio gelmėse nėra aukso gyslų. JAV įtakingi bosai  abejoja ar ne per daug prisiėmėm įsipareigojimų. Judas dar nemirė. Istorijos pamokos  jau duotos. Dėl bajorų šykštumo ir dėmesio stokos ginkluotoms pajėgoms, valstybė taip nusilpo, kad kaimynai kaip pyragą suraikė jį per tris kartus.

Istorija įspėja, kad nereikėtų brangiai mokėti už pavėluota  praregėjimą, kai nuogus užpuola geležimi kaustyta niekšybė. Ar neiname mes nuogi į ateitį?