Su bičiuliu gurkšnojant alų vienoje Vilniaus kavinių žvelgiu pro langą: matau Sodros išlaikomą pagyvenusį pilietį, senamiesčio gatvėje virkdantį armoniką. 

Gegužio žiedų melodijos pagalba žvarbėjantį rudenį jis bando papildyti ant grindinio padėtą kepurę keliomis monetomis. Kartas nuo karto jam pavyksta – pasigirsta žvangantys metalinių pinigų akordai.

Bičiulio, alų mėgstančio labiau nei futbolą ir krepšinį kartu sudėjus, teiraujuosi: „Kuris alus geriausias?“ „Lietuviškas.“ – jis man išrėžia. „Ir?“ – neatstoju aš. „Čekiškas.“ – pasako susimastęs ir užkemša gurkšnį alaus kepta duona su česnaku.

Taip mintys atsispiria nuo rudenėjančio Vilniaus grindinio ir nejučiomis skrieja į antrąją Europos alaus sostinę Prahą (čia po Vilniaus pagal mano bičiulio matavimus). Jeigu ten esate lankęsi, jūs neabejotinai matėte puikių gatvės iniciatyvų pavyzdžių. Kiekviename žingsnyje siūloma vis nauja atrakcija, pramoga, paslauga ar prekė. 

Senolis suka muzikinę dėžutę ir vos kas įmeta pinigėlį, jis kilstelį kepurę nuo galvos dėkodamas – vaizdas lyg iš pasakos ir vien jau dėl to norisi iškrapštyti monetą iš kišenės. Jūreiviais persirengę vyrukai kviečia plaukioti Vltavos upe, skiriančia Prahos senamiestį į dvi dalis. Žingsnis toliau – maloni moteris siūlo mano fizionomiją perkelti ant popieriaus lapo. 

Vyriškis rodo į oro balioną ir pasakoja apie ekskursiją juo. Išrikiuoti senoviški automobiliai, skirti ne tik nusifotografuoti šalia, bet ir už tam tikrą mokestį pasinaudoti jais kaip taksi. Spalvotais drabužiais pasidabinę gatvės prekeiviai, ant savęs pasikabinę visą reikalingą „amuniciją“ miestelėnams ir turistams siūlo dešrainius.

Iš Prahos grįžkime į Vilnių, kur nedarbas dvigubai didesnis, o miesto gatvės matyt dvigubai pavojingesnės ir tuštesnės. Sutiksite, kad valdžios sprendimai turi didelę įtaką miesto gatvių niūrumui: leidimai, reikalavimai, šviesos taupymas ir kitokios kliūtys. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Antroji – asmeninės iniciatyvos stoka, esamų galimybių nepakankamas išnaudojimas. Kalbu apie mūsų pačių kūrybiškumą ir verslumą, apie šviežių idėjų antplūdį miesto gatvėse.

Mes lietuviai sakome: „Sunkūs laikai“. O galėtumėm: „Dabartis – atspirtis naujai veiklai. Imsiu pats ir darysiu.“ Imsiu ir iškelsiu idėją, pavyzdžiui, kad sostinės gatvėse nėra aktorių pasirodymų, kad reikia pantomimos pasirodymų, kad prekyba pilies gatvėje gali būti dar įvairesnė, kad ten gali atsirasti ne tik paveikslų reprodukcijos, bet ir originalūs vietinių menininkų darbai. 

Atverkime gatves šurmuliui ir išleiskime kultūros idėjas Vilniui. Įpūskime Vilniui gyvasties ir savitumo. Klausite kaip? Paspauskite nuorodą, kuri veda į Vilniaus miesto savivaldybės konkursą, skirta kultūros projektų rėmimui. Paramos gali tikėtis tiek mėgėjų, tiek profesionalus menas. Paramą čia ras ir kultūros renginiai ir leidybos projektai. Nepaspaudę nuorodos ar paspaudę, bet neperskaitę, už visas nesėkmės priimkite atsakomybę patys. 

Meskite iššūkį sau ir suteikite galimybę Vilniui. Padėkime vieni kitiems. Remkime jau vykdomas ir dar tik entuziastų galvose besirezgančias idėjas, kad šalia gatvės muzikos dienų ir tebūnie naktų skambesio, išauštų „iniciatyvų rytai.“.