Lietuvoje politika pamažu grįžta į savo vėžes. Ne po nepavykusios interpeliacijos Masiuliui ar Valinsko užsiožiavimo, o po Pakso skandalo. Konservatoriai pradėjo derybas dėl koalicijos su buvusiais bendražygiais „Tvarka ir teisingumu“. Ši partija su baltišku, ne vokišku ereliu, ir kažkokio lietuviško medžio, ne kokiu nors laurų, lapų vainiku partijos simbolikoje susikūrė po Pakso išėjimo.

Beveik tuo pat metu, kai valdžia pradėjo slapta ar visai nekomentuodami derėtis su Pakso partija, į eterį grįžta politinė reklama. Būtent po Pakso nušalinimo politikai neišsigando baimės ir drąsiai smogė sau į nosis uždrausdami politinę reklamą. Jie išsigando turėti bet kokių asociacijų su tuo, kuris tiesiai bendravo su rinkėjais, gal neturėjo idėjų ar polėkio, tačiau bandė atspėti, ko jiems reikia, ką jie nori girdėti. Viskas baigėsi anekdotine situacija, kai išorinė reklama buvo apribota iki laikraščio atvarto dydžio plakato tam tikroje, įstatymais nustatytoje vietoje. Eikite pažiūrėti, mes kitam rajono gale pakabinom plakatą! TV reklama apskritai buvo uždrausta -  o kas bus jeigu atsiras toks, kuris pažadės Lietuvos susijungimą su Saturno civilizacija, pensijas nuo 35-erių ir pašalpas už bučinius niekur nesiorientuojantiems?

O kas bus jeigu leisi žmonėms kalbėti bet ką, kad parlamente sėdi kiaulės, kad kaimynas valgo šūdą, kad tas vagis? O kas bus, jeigu žmogus vogs? O kas bus, jeigu žmogus sugalvos nemokėti mokesčių? Nebijoti to, kas bus, kitas pasakys, priimti Dievo siųstus išbandymus, ir yra tikroji laisvė. Tačiau politikai pabijojo, neatleido Paksui jo nuodėmės, jo nusižengimo, suvaržė žodžio laisvę ne tik sau, bet ir kitiems.

Dabar Loreta Graužinienė, didžiajai daliai Seimo jai pritariant, panaikino buvusius žodžio laisvės suvaržymus, tačiau sukūrė naujus – politinės reklamos klipai galės būti ne trumpesni negu 90 sekundžių, o rinkiminės kovos, varymų ant kitų politikų ir jų nuodėmių pabrėžimų,  būti negalės. Trumpi klipai negalės būti, nes, pasak Graužinienės, tokie yra pagaulesni (o pagaulesnė reklama yra geresnė reklama, ji nenori, kad kažkas būtų gerai?), o analizuojantys, pašiepiantys priešininkus, nes Graužinienė jautėsi nepatogiai, kai iš jos partijos juokėsi agurkus verčiantis sunkvežimis. Ji vis dar bijo. Nuodėmė bijo juoko.

Tai ne vieninteliai žodžio laisvės suvaržymai. Iki šiol egzistuoja reikalavimai privačioms žiniasklaidos kompanijoms leisti kandidatui, apie kurį paskelbta kompromituojanti medžiaga, leisti atsikirsti savo puslapiuose, eteryje ar serveryje. Taip iš žurnalistų atimamas savarankiškumas patiems spręsti, ką ir kaip sakyti, o iš mūsų skaitytojų – patiems spręsti, kiek mes esame supuvę, parsiduodantys ir neverti dėmesio.

Naujajame Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme lieka ir daugiau nekonstitucinių apribojimų – vienodi įkainiai visiems kandidatams, redakcijos privalo atsakyti už reklamos turinį ir atsisakyti ją skelbti, jeigu joje yra kompromituojančios medžiagos, politine reklama nelaikomi ministerijų už mokesčių mokėtojų pinigus nupirkti skelbimai laikraščiuose ir televizijose (jos informuoti turi savo puslapius, tačiau kur tau) ir daug kitų metastazių ir komplikacijų iš pirminės blogos intencijos. 

Ar žurnalistai kalba? Už save galiu atsakyt, už kitus ne. Kiti žurnalistai bijo kalbėti, nes jeigu rodai į ką nors pirštu, į save rodai visais trim. Jeigu pradėsi šnekėti apie žodžio laisvę, nekonstitucinius jos suvaržymus, atsiras pavojus, kad kažkas prisimins tavo publikuotas paslėptas reklamas, šantažą, nekompetenciją. Taip ir sėdim apsikabinę su politikais, in limbo, pakritikuojam, kai mums mokesčius padidina, o kai griauna mūsų darbo infrastruktūrą, tylim. Ar pasitaisysim?