Jei esate miestietis ir norite įsigyti meškeriotojo leidimą – išbraukite iš darbo dienos mažiausiai valandą dvi. Jei iš kaimo – gal ir visą dieną.

Tas vargo kelias atrodo maždaug taip: banke sumokate valstybės rinkliavą, keliaujate į aplinkos apsaugos agentūrą, čia parodote banko išduotą kvitą, agentūros (ar nacionalinio parko) darbuotojas išrašo leidimą.

Tuščiai laikas eina ir agentūros darbuotojui, išrašinėjančiam tuos popieriukus, bet ką veiksi – taip sukasi rinkliavų ratas.

Paskutiniaisiais metais tokių leidimų išduodama beveik 100 tūkst. Visa tai padaryti galima tik darbo dienomis, darbo valandomis. Manoma, kad tuščiai iššvaistytas laikas kasmet atneša apie 2,5 mln. litų žalos.

Įvairūs papildomi rodikliai sako, kad Lietuvoje yra ne 100 tūkst., o tikrai ne mažiau kaip 150 tūkst. meškeriojančių žmonių. Manyčiau, jog tikrai ne mažiau nei trečdalis jų nemoka valstybinės rinkliavos. Ir ne dėl taupumo. Visiems norėtųsi ramiai, nesislapstant už krūmų meškerioti. Žmogus nusipirktų tą leidimą, jei tik galėtų padaryti paprasčiau. O ką veikti meškeriotojui ar pirmą sykį į rankas paėmusiam meškerę žmogui, jei savaitgalį netikėtai atsidūrė kur prie upės, ežero ir sodybos šeimininkas siūlo pažvejoti? Rėk nerėkęs – niekas neišgirs, leidimo neparduos.

Kai mūsų meškeriotojai pradėjo dažniau važinėti po užsienius, kilo pasipiktinimo banga – kodėl ten leidimą galima įsigyti kiekvienoje degalinėje, dažnoje parduotuvėje, vėliau – nė iš namų neišeinant, internetu ar mobiliuoju telefonu, t.y. SMS žinute?

Kaip kad dažniausiai darome, pirmiausia apkaltinome valdininkus, kuriems niekas daugiau nerūpi, tik sava kėdė. Todėl meškeriotojai ir kankinami.

Tą virtuvėlę žinau ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Pamėgino leidimų platinimo sistemą supaprastinti - ir kakta atsimušė į Įstatymą. Gerai, kad neįsismagino lengvindami meškeriotojų gyvenimą, nes gera bedarydami dar už grotų būtų pakliuvę.

Mėgėjiškos žūklės įstatyme numatyta, kad už leidimus žvejoti valstybiniuose vandens telkiniuose imama rinkliava. Tuos leidimus galima platinti nors ir degalinėse, bet papildomo mokesčio už tą darbą imti negalima, nes tai prieštarauja Rinkliavų įstatymui.

Kas imsis papildomo darbo, pelno negaudamas? O jei paimsi nors centu daugiau nei rinkliavos suma – kriminalas. Štai taip pakliuvęs tarp skirtingų įstatymų gali pasijusti lyg grūdelis girnose.

Taigi greit aprimo didis džiaugsmas, kuris buvo beapimąs meškeriotojus. Bet sistemos keitimo mašinėlė jau buvo pajudėjusi. Imta galvoti, kaip rinkliavas pervesti internetu, SMS. Bet greit atsidurta į amžinai iškylančią sieną – lėšas. Techninei projekto daliai jų pritrūko, balionėlis subliūško.

Tačiau žvejų reikalai virto lyg ir ledlaužiu. Paaiškėjo, jog panašių problemų turi ir kitos žinybos, ne tik Aplinkos ministerija. Kai visas sudėjo krūvon paaiškėjo, jog valstybinių rinkliavų ir leidimų išdavimo tvarką reikėtų sutvarkyti, palengvinti bent 17–oje pozicijų. O tai – gerokai didesni pinigai ir svarbesni dalykai nei vien meškeriotojų leidimai. Į tą stambų poreikių krepšį ES atsižvelgė ir skyrė finansavimą.

Visais kitais atvejais pakeisti, modernizuoti sistemą paprasčiau, užtenka naujų žinybinių aktų. O štai Mėgėjiškos žūklės įstatymą būtina keisti, ir čia jau reikia naujo įstatymo su pataisomis, kurias gali patvirtinti tik Seimas.

Aplinkos ministerijos informacijos valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Grigaliūnas sako, jog techninė naujos leidimų sistemos dalis jau sustyguota. Maždaug per pusmetį, o gal ir anksčiau, neišeidami iš namų (jei turime kompiuterį, spausdintuvą ir elektroninių banko paslaugų galimybę) galėtume sumokėti rinkliavą. Atspausdintas mokesčio lapelis (ar banko kvitas) ir bus tas leidimas, kurį aplinkos apsaugos pareigūnai specialiu aparatu patikrins žūklės vietoje.

Galvojama, jog ateityje gal praverstų ir plastikinės kortelės (panašios į dabar galiojančias troleibusuose, autobusuose), kurias bus galima kasmet pratęsti.

Vienos dienos ar savaitgalio žvejybos teisę bus galima įsigyti mobiliojo telefono SMS žinute, kurią taip pat galės patikrinti inspektorių aparatai.

Iš pradžių, žinoma, daug kas klius. Tai pripažino estai, panašią sistemą jau įsivedę. Bet gana greitai viskas sustojo į tinkamas vietas. Estai tvirtina, jog dabar leidimų parduodama gal net dvigubai daugiau nei anksčiau.

Aplinkos ministerijos gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Greičiūno nuomone, ir žūklės leidimų, ir licencijų išdavimo tvarka pasidarytų dar skaidresnė, paprastesnė, jei vietoje leidimų ir licencijų teisę žvejoti suteiktų įmokos žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui (sąskaitos išrašu, internetu, SMS žinute ar kitais būdais).

Čia gal svarbiausia skaidrumas. Kur dabar nueina meškeriotojų pinigai? Kas žino, tačiau nebūtinai žuvų (ir meškeriotojų) labui. Įmokos už teisę žvejoti būtų skiriamos Aplinkos apsaugos rėmimo programai finansuoti ir nustatyta tvarka naudojamos žuvų ištekliams atkurti ir saugoti. Lėšas už teisę žvejoti surenkant į Aplinkos apsaugos rėmimo programą, žvejai turėtų galimybę matyti, kiek lėšų surinkta ir kas už jas padaryta meškeriotojų (ir žuvų) labui. Jei bus galima be vargų įgyti teisę žvejoti, jei visuomenė galės patikrinti, kur pinigai nuėjo, bus tik geriau.

Teisybė, rinkliava nuo 1993 metų nebuvo keičiama. Tai buvo ir tebėra simboliškas mokestis. Pakliuvo į rankas toks popieraitis, kuriame siūloma rinkliavą padidinti iki 50 litų metams, 20 litų mėnesiui, 10 litų savaitei arba iki 5 litų dviem paroms (savaitgaliui). Vaikai iki 16 metų, pensininkai ir neįgalieji valstybiniuose vandens telkiniuose, kaip iki šiol, galėtų žvejoti be mokesčio.

Tai nenustebino, nes norint padėti valstybiniuose, tai yra didžiausiuose, gražiausiuose Lietuvos ežeruose, upėse gyvenančioms žuvims, poilsiaujantiems meškeriotojams reikia pinigų. O viskas brangsta. Kaip galų gale bus nutarta – dar neaišku, nes žodį turi tarti Seimas, pakeisdamas Mėgėjiškos žūklės įstatymą. Jei artėtų rinkimai – padarytų greitai, nes visos partijos skubėtų įtikti bent 100 tūkst. rinkėjų.

Kad mes vis dar vargstame su ta sena leidimų sistema - pikta, bet labai nervintis nereikėtų. Iki 1992 metų Anglijoje ir Velse buvo 87 rūšių žvejybos leidimai. Žinant, jog kai kurie įstatymai Jungtinėje Karalystėje galioja dar nuo Kromvelio laikų, stebėtis nereikėtų. Bet ta tradicinė nesąmonė nusibodo net Jungtinės Karalystės meškeriotojams. Nuo 1994 metų galioja du leidimų tipai – vienas lašišoms ir šlakiams, antras – kitoms žuvims. Čia iki 1999 metų leidimai buvo pardavinėjami pašto skyriuose ir žūklės reikmenų parduotuvėse, vėliau – telefonu, o nuo 2001 metų – internetu.

Taigi garsiausioji meškeriotojų šalis ne kaži kiek mums lenkia. Manau, kad kitais metais tikrai paaiškės, jog jau sėdime su anglais vienoje valtyje.