Žaliojoje girioje įrengti dirbtiniai lizdai miško paukščiams

Vykdydami Krekenavos RP direkcijos užsakytus gamtotvarkos darbus, Lietuvos ornitologų draugijos nariai (Kęstas Jarmalavičius ir Valdas Augustinas) , 18 – vapsvaėdžiui ir 14 inkilų žvirblinei pelėdai. Darbai buvo vykdomi Žaliosios girios paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje, kuri apima Panevėžio r. savivaldybės Žaliosios girios ir Vosiūnų miškus bei Kupiškio r. savivaldybės Kiaulėdžių mišką. Jie organizuoti įgyvendinant LR Aplinkos ministro 2007 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. D1-304 patvirtintą Žaliosios girios gamtotvarkos planą. Visi dirbtini lizdai kelti Žalioios girios biosferos poligono vidinio zonavimo schemoje išskirtose vapsvaėdžių, juodųjų gandrų ir žvirblinių pelėdų veisimosi vietose, kuriose neaptikti natūralūs lizdai.  Įvertinant 2010-2011 metais BirdLife International finasuoto juodųjų gandrų apsaugai skirto projekto rezultatus, LOD per paskutinius du metus, be minėtų lizdų vapsvaėdžiui ir inkilų žvirblinei pelėdai, iškėlė 26 dirbtinus lizdus juodiesiems gandrams. Tai pirma tokio masto šios nykstančios rūšies apsaugos akcija šalies mastu. Juolab, šiuo metu keliama dešimt juodųjų gandrų dirbtinų lizdų Taujėnų-Užulėnio miškuose. 

Pagrindinis Krekenavos RP užsakytų gamtotvarkos darbų tikslas buvo pagerinti saugomų paukščių rūšių – juodųjų gandrų, vapsvaėdžių ir žvirblinių pelėdų, perėjimo sąlygas. Visos minėtos rūšys yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą, Berno ir Bonos konvencijų II priedus. Tai rodo, kad šių rūšių populiacijos būklė nėra gera ir vietinių populiacijų išlikimas siejamas su taikomomis specialiomis apsaugos priemonėmis. 


Juodasis gandras, skirtingai nuo jo baltojo giminaičio, vengia žmogaus kaimynystės ir peri nuošaliuose medynuose. Daugelį metų gali perėti tame pačiame lizde: žinomi lizdai, kuriuose šie paukščiai gyveno 20 ir daugiau metų. Daugiau informacijos apie šį paslaptingą paukštį rasite www.juodasisgandras.lt.  

Vapsvaėdį daugelis painioja su suopiu. Tačiau skrendantis jis už suopį atrodo lieknesnis, galva ir snapas mažesnis, uodega ilgesnė, o sparnai siauresni, atrodo, lyg būtų ilgesni. Svarbus požymis – uodegos dryžuotumas: viena plati juosta yra uodegos gale ir dvi – pamatinėje dalyje. Medžiodamas nesklando, kaip daugelis plėšriųjų paukščių o vaikšto žeme. Grobio tyko nuo pakilumos. Vapsvų lizdus iškasa kojomis ir snapu, taip gali išrausti iki 0,5 m duobes. Pagrindinis racionas vapsvų koriai su lervomis. Žinoma nevengia paskanauti žiogais ir vabalais, o stokojant vapsvų lervoms retais atvejais ir smulkesniais giesmininkais. Įdomu tai, kad maistą tėvai jaunikliams atneša apie 20 kartų per dieną. Jaunikliai sulesa apie 1000 lervučių. Peri miškų masyvuose (šiuo atveju Žaliojoje girioje), tačiau aptinkamas ir nedideliuose miškeliuose. Paplitęs visoje šalies teritorijoje. 



Ši gražuolė pelėdikė yra mažiausia mūsų šalyje aptinkamų pelėdų tarpe. Ji atrodo mažesnė už visiems gerai pažįstamą varnėną. Lietuvoje gyvena mišriuose ir spygliuočių miškuose. Žmonių nevengia – prisileidžia arti, yra patikli. Peri medžių drevėse bei uoksuose, kuriuos iškala geniai. Aktyvi visą parą, išskyrus tamsią naktį ir saulėtą dieną. Medžioja daugiausiai smulkius žvirblinius paukščius ir žinduolius.