Tyrinėtojai išsklaidė ilgus dešimtmečius gyvavusį mitą, kad paprasti nacių kareiviai nevykdė karo nusikaltimų arba buvo verčiami juos daryti, nes patys bijojo mirti. Vokiečių belaisvių pokalbiai, kuriuos slapta įrašė sąjungininkai, atskleidžia beprasmį smurtą prieš civilius, žaginimus ir genocidą.

Parodomosios atakos

1943 m. kovą nacistinės Vokietijos pilotas Budde'as ir kapralas Bartelsas, pakliuvę į britų nelaisvę, dalijosi prisiminimais.

"Dalyvavau dviejose parodomosiose atakose. Bombardavome pastatus", – Budde'o žodžius cituoja Vokietijos žurnalas "Der Spiegel".

"Bet tai nebuvo atakos prieš konkretų taikinį, kokias rengėme mes." – pasitikslino Bartelsas.

Budde'as atsakė: "Ne, tiesiog parodomosios atakos. Pastebėjome du gražius taikinius, tokius kaip namai ant kalvos. Kai skrendi link jų iš apačios, gali pamatyti, kaip braška langai ir stogas išlekia į orą. Kartą atakavome Ašfordą. Ten turgaus aikštėje vyko kažkoks renginys, susirinko minios žmonių, kažkas sakė kalbas. Mes juos tiesiog ištaškėme! Tai buvo labai smagu!

Nušovė dėl dviračio

Apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris nusinešė 60 mln. pasaulio gyventojų gyvybę, prirašyta daugybė tomų, detaliai  aprašytas kiekvienas mūšis. Bet karių asmeniniai išgyvenimai, požiūris į smurtą ir mirtį, jų pojūčiai, baimės ir 
džiaugsmai buvo palikti nuošalėje. Tik dabar tuo susidomėjo Vokietijos istorikas Sönke Neitzelis ir psichologas Haraldas Welzeris. Jie ištyrė 150 tūkst. istorinių dokumentų ir išvadas pateikė knygoje paprastu pavadinimu – "Kariai".

Įrašai, kuriuos naudodamiesi specialia įranga karo belaisvių kamerose padarė karinių paslapčių išgauti norėję britai, leidžia pažvelgti į patį Antrojo pasaulinio karo vidų. Vokietijos kariai dalijosi mintimis apie kovos 
operacijas, priešus ir savo lyderius, pasakojo vienas kitam apie žiaurumus, kuriuos matė arba patys vykdė.

Kad nužudytum žmogų, visuomet turi būti priežastis. Kartais ji būna labai paprasta, kaip parodo kareivių 
Zotlötererio ir Weberio pokalbis:

– Nušoviau į nugarą prancūzą, važiuojantį dviračiu.

– Iš arti?

– Taip.

– Jis norėjo paimti tave į nelaisvę?

– Nesąmonė. Man reikėjo jo dviračio.

Sąžinė greitai užmigo

Mokslininkams ir akademikams visuomet buvo smalsu, kaip greitai normalus žmogus gali virsti žudymo mašina. 

Vokiečio karo lakūno vardu Pohlas pasakojimas rodo, kad labai greitai.

"Antrąją karo Lenkijoje dieną turėjo numesti bombas ant Poznanės traukinių stoties. Aštuonios iš šešiolikos bombų nukrito ant gyvenamųjų kvartalų. Man tai nepatiko. Trečią dieną man jau buvo nesvarbu, o ketvirtą pradėjau tuo mėgautis. Mes smaginomės automatais vydami kareivius per laukus ir palikdami juos su keliomis kulkomis nugaroje", – Pohlo žodžiai cituojami garso įrašo išklotinėje. Lakūnas pridūrė, kad šaudė ne tik į kareivius, bet ir į paprastus gyventojus, jų gyvulius.

Kaip rodo vokiečių karo belaisvių pokalbiai, terorizuoti civilius buvo įprasta. Atvykę į naują vietą jie galėjo 
nužudyti keliasdešimt žmonių tiesiog dėl to, kad "būtų ramu".

15 vyrų per valandą

Pokalbiai už grotų pasisukdavo ir apie moteris bei seksą. Kai kurie vermachto kareiviai kalbėjo lyg patyrę sekso turistai, dalydamiesi patirtimi ir pasakodami, kaip okupuotose teritorijose moterys buvo verčiamos "aptarnauti" po 15 vyrų per valandą.

Kai kurios istorijos kėlė pasibaisėjimą ir patiems kariams. Vieną tokių kameros draugams pasakojo kariškis vardu Reimboldas.

"Pirmame karo belaisvių kalėjime su manimi sėdėjo tikrai pakvaišęs jaunas leitenantas iš Frankfurto. Jis 
pasakojo, kaip gatvėje pagavo įtariamą šnipę, mušė ją pagaliu per krūtis, badė užpakalį durtuvu, po to 
išprievartavo, išmetė į lauką, pradėjo šaudyti ir mėtyti į ją granatas", – pasakojo Reimboldas ir pridūrė, kad 
visi kiti kameroje buvę žmonės juokėsi iš šios istorijos.

Iš vermachto kareivių pasakojimų aiškėja, kad jie seksualiai prievartavo ir žydes, nors jiems tai buvo uždrausta. Kad vėliau neapkaltintų žagintojų, jos dažniausiai būdavo nužudomos.