Svarbi žinutė prezidentui

Mūsų kraštuose Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) pabaigą prisimenantys žmonės dažniausiai savo sentimentus sieja su 1945 m. gegužės minėjimais, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tuo metu sunaikintų Trečiojo reicho ir fašistinės Italijos režimų sąjungininkė Japonija dar nebuvo nusiteikusi pasiduoti.

Matyt, tomis dienomis Japoniją valdžiusio režimo atstovai dar nenujautė, kad netrukus įvyks tai, kas iki sielos gelmių sukrės žmoniją bei privers Tekančios Saulės imperijos pajėgas besąlygiškai kapituliuoti.

Viskas prasidėjo ne kur kitur, o nacionalsocialistų valdomoje Vokietijoje, Kaizerio Wilhelmo chemijos institute (dabartinis Maxo Plancko chemijos institutas), kai 1938 m. gruodžio 17 d. chemikai Otto Hahnas (1879–1968) bei Friedrichas Wilhelmas Strassmanas (1902–1980) kartu su fizikais Elise Meitner (1878–1968) ir Otto Robertu Frischu (1904–1979), „bombarduodami“ uraną neutronais, suskaldė šios medžiagos atomo branduolį.

Tai buvo svarbus branduolinių technologijų tyrinėjimų proveržis ir kai kurie aštriausių to meto protų savininkai labai greitai suprato, kad šį „atradimą“ ilgainiui bus galima pritaikyti tiek taikiems žmogaus poreikiams, tiek piktavališkiems siekiams.

Praėjus beveik metams, 1939 m. spalį, dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje gimęs ekonomistas Alexanderis Sachsas (1893–1973) susitiko su tuomečiu Baltųjų rūmų (angl. White House) šeimininku Franklinu Delano Rooseveltu (1882–1945) ir perdavė jam skirtą tiksliųjų mokslų atstovų žinutę (šią jie buvo parengę dar tų pačių metų rugpjūtį).

Legenda: A. Einsteinas yra žymus ne tik savo nuopelnais tiksliesiems mokslams, bet ir 1939 m. rugpjūčio 2-osios žinute JAV prezidentui, kuria ragino Baltuosius rūmus investuoti į branduolines technologijas ir padaryti tai kaip galima greičiau. / Scanpix nuotr.

„Pone, kai kurie naujausi Enrico Fermi ir Leo Szilardo darbai, kurių rezultatai man buvo pateikti ataskaitos pavidalu, leidžia man kelti prielaidą, kad urano elementas artimiausiu metu gali būti paverstas nauju ir svarbiu energijos šaltiniu. Kai kurie susidariusios situacijos, su kuria teko susipažinti, aspektai reikalauja administracijos dėmesio ir, jeigu įmanoma, neatidėliotinų veiksmų (angl. „Sir: Some recent work by E. Fermi and L. Szilard, which has been communicated to me in manuscript, leads me to expect that the element uranium may be turned into a new and important source of energy in the immediate future. Certain aspects of the situation which has arisen seen to call for watchfulness and if necessary, quick action on the part of the Administration“)“, – tiesiai šviesiai, be užuolankų, susijaudinusio žvalgo maniera raportavo mokslininkai prezidentui skirtame pranešime.

Reklaminis kampanijos veidas

Nors tikrieji šio teksto autoriai ir iniciatoriai, kaip spėjama, buvo Vengrijos žydų palikuonis Leo Spitzas (1898–1964), plačiau žinomas Leo Szilardo pavarde, bei dar keli mokslininkai.

1939 m. vasarą sukurtas pranešimas buvo išsiųstas 1921 m. Nobelio fizikos premijos laureato Alberto Einsteino (1879–1955) vardu.

Tuo metu šis Jungtinėse Valstijose nuo nacionalsocialistų antisemitinės politikos pasislėpęs tiksliųjų mokslų atstovas jau buvo tapęs ne šiaip įžymybe, bet gyvąja legenda.

Asmenybė: prie branduolinės bombos kūrimo prisidėjęs J. R. Oppenheimeris nebuvo tiek nusipelnęs, kiek kiti to meto fizikai, todėl JAV valdžios atstovų sprendimas paskirti šiam mokslininkui svarbų vaidmenį naujame, slaptame ir be galo svarbiame projekte daug ką nustebino. / Scanpix nuotr.

Matyt, teksto autoriai (ar autorius) tikėjosi, kad pasitelkus A. Einsteino pavardę bus didesnė tikimybė pritraukti JAV prezidento administracijos dėmesį.

Pats A. Einsteinas taip pat dalyvavo kuriant pranešimą ir leido naudotis savo pavarde, tačiau, anot Williamo Johno Lanouette (1940) knygos „Genijus šešėliuose“ („Genius in the Shadows“, 1992), pasakojančios apie L. Szilardą, pačiam A. Einsteinui mintis apie naujojo atradimo pritaikymą masiniam griovimui ir žudymui iš pradžių nebuvo atėjusi į galvą.

„Aš apie tai net nepagalvojau (vok. „Daran habe ich gar nicht gedacht“)“, – anot legendos, per susitikimą su L. Szilardu ir Eugene’u Paulu Wigneriu (1902–1995) 1939 m. liepą pasakęs A. Einsteinas, kai šie jam samprotavo apie O. Hahno ir kitų naujojo pasiekimo potencialą.

Paniekos vertas diletantas?

Tomis dienomis Jungtinės Amerikos Valstijos oficialiai laikėsi atsiribojimo nuo įvykių Europoje politikos, tačiau į mokslininkų, kuriuos kiti laikė keistuoliais bei pamišėliais, rekomendacijas F. D. Roosevelto administracija sureagavo labai rimtai ir dar tą patį 1939 m. spalį buvo įsteigtas Patariamasis urano komitetas (angl. „Advisory Committee on Uranium“).

Taip prasidėjo slaptas ir labai sparčiai vykdomas, beveik šešerius metus trukęs mokslinių tyrinėjimų ir kitų darbų maratonas, įtraukęs beveik 130 tūkst. žmonių bei pareikalavęs beveik 2 mlrd. JAV dolerių (mūsų laikais jų vertė veikiausiai siektų apie 30 mlrd.).

Savo filialų šis projektas turėjo visose JAV, tačiau ilgainiui, vykstant darbams, į jį buvo įtrauktos (ar įsitraukė) ir Jungtinė Karalystė, Kanada bei dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos žemės.

Iš Kongo amerikiečių projektui uranas buvo tiekiamas nepaisant to, kad šio krašto metropoliją Belgiją buvo okupavę vokiečiai.

Mūsų dienomis žinomiausias ir labiausiai smalsuolių vaizduotę kaitinantis šio projekto filialas yra tas, kurio darbai buvo vykdomi Los Alamos (liet. „tuopos“) vietovėje Naujosios Meksikos valstijoje.

Matyt, taip yra todėl, kad būtent čia dirbusiems mokslininkams bei jiems talkinusiems kitų profesijų atstovams galiausiai pavyko įgyvendinti esminį projekto sumanymą.

Ekranizacija: svarbiais praeities įvykiais mažai besidomintys žmonės su J. R. Oppenheimerio asmenybe galėjo susipažinti prieš porą metų, pasirodžius milžinišką ažiotažą sukėlusiam ir kritikų liaupses pelniusiam to paties pavadinimo filmui. / Scanpix nuotr.

Oficialiu viso šio projekto vadovu buvo kariuomenės atstovas Leslie Richardas Grovesas jaunesnysis (1896–1970), tačiau šlovė dėl siekių realizavimo dažniausiai yra priskiriama ne jam ar kuriam žinomam mokslininkui, o Los Alamos filialo direktoriaus pareigas ėjusiam Juliusui Robertui Oppenheimeriui (1904–1967), kuris prisijungė prie projekto maždaug 1942 m.

Tuo metu Jungtinių Valstijų valdžios atstovų sprendimas paskirti šiam mokslininkui svarbų vaidmenį naujame, slaptame ir be galo svarbiame projekte turėjo daug ką nustebinti.

Iki sėkmingo projekto įgyvendinimo J. R. Oppenheimeris nebuvo toks garsus kaip A. Einsteinas ar pirmojo dirbtinio branduolinio reaktoriaus sukūrimui (1942) vadovavęs, į JAV su žmona Laura (1907–1977) pabėgęs italas E. Fermi (1901–1954) ir, skirtingai nei jie, neturėjo savo sąskaitoje fizikos Nobelio premijos (E. Fermi ją gavo dar 1938 m.).

Laisvu nuo fizikos laiku J. R. Oppenheimeris domėjosi pačiais įvairiausiais dalykais (jo interesų laukas apėmė nuo politikos ir literatūros iki mistikos bei egzotiškų religijų), tad neatmestina prielaida, kad kiti, labiau tyrinėjimuose pasižymėję kolegos fizikai slapta jį laikė paniekos vertu diletantu.

Bene įstabiausia buvo tai, kad jis šią darbo vietą sugebėjo gauti kone atvirai laikydamasis kairiųjų pažiūrų, tačiau vėlesniais Šaltojo karo (1945–1991) laikais jam už savo išpažįstamas politines doktrinas teko sumokėti nemenką kainą.

Įtarinėjimai, priešiškumas ir abejonės lojalumu J. R. Oppenheimeriui turėjo būti skaudūs ir nemalonūs, tačiau jo gyvenimas bent jau nesibaigė tragiškai.

J. R. Oppenheimeris gal ir nebuvo tiek nusipelnęs, kiek kiti fizikai, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiame pasaulyje joks asmuo, net ir apdovanotas genialiu protu, nėra visagalis.