Kokį Saulės sistemos vaizdą išvystų ateiviai?

Naudodami NASA superkompiuterį, mokslininkai nustatė, kaip mūsų Saulės sistema atrodytų kitų planetų ieškantiems ateivių astronomams.

Kuriant naują simuliaciją, stebėta, kaip sąveikauja tūkstančiai dulkių kruopelyčių ir kaip šis vaizdas kito planetų sistemai bręstant.

Astronomai tikisi, kad šis naujas vaizdas galėtų padėti ieškant aplink tolimas žvaigždes skriejančių planetų, rašo „Daily Mail“.

Dulkių šaltinis – Koiperio juosta, už Neptūno esanti zona, kurioje aplink Saulę skrieja tūkstančiai ledinių kūnų, tarp jų – ir Plutonas.

Koiperio juostos objektai retkarčiais susiduria, o po šių susidūrimų susidaro daug nuolaužų. Tačiau sekti, kaip šios dulkės keliauja Saulės sistemoje, nėra lengva, nes mažas daleles veikia daugybė jėgų, ne tik gravitacinė Saulės ir planetų trauka.



Daleles veikia saulės vėjas, kuris jas priartina prie Saulės, ir saulės šviesa, kuri gali daleles arba traukti, arba stumti. Tai, kaip ji veikia daleles, priklauso nuo jų dydžio.

„Mūsų naujosios simuliacijos leidžia pamatyti, kaip Koiperio juostos dulkės atrodė tuomet, kai Saulės sistema buvo žymiai jaunesnė. Taip mes galime nukeliauti laiku ir pamatyti, kaip pasikeitė tolimas Saulės sistemos vaizdas“, – teigė Carnegie mokslo institucijos mokslininkas Christopheris Starkas.

„Planetos gali būti nepakankamai ryškios, kad jas būtų galima aptikti tiesiogiai, tačiau Saulės sistemą tiriantys ateiviai galėtų lengvai nustatyti Neptūno buvimą – jo trauka dulkėse sukuria nedidelę properšą. Tikimės, kad mūsų modeliai padės aptikti aplink kitas žvaigždes skriejančius Neptūno dydžio kūnus“, – teigė tyrimui vadovavęs NASA astrofizikas Marcas Kuchneris.

Dalelės taip pat susiduria viena su kita, o šie susidūrimai gali sunaikinti trapias kruopelytes.

„Žmonės manė, kad tokių skaičiavimų atlikti negalima, nes šių mažyčių kruopelyčių yra per daug, kad jas visas būtų galima sekti. Bet mes radome būdą tai padaryti ir tai atvėrė visai kitą peizažą“, – kalbėjo M. Kuchneris.

Naudodami NASA „Discover“ superkompiuterį, tyrėjai sekė 75 tūkst. dulkių dalelių ir tai, kaip jos sąveikavo su išorinėmis planetomis, saulės šviesa, saulės vėju ir vienos su kitomis.

Dalelių dydis – nuo adatos galvutės iki daugiau kaip tūkstantį kartų mažesnių. Simuliacijos metu kruopelytės buvo patalpintos į trijų rūšių orbitas, kurios randamos dabartinėje Koiperio juostoje tokiu dažniu, kuriuo, kaip manoma, jos susidaro.

Iš gautų duomenų tyrėjai sukūrė nuotraukas, rodančias, kaip Saulės sistema atrodytų žvelgiant iš toli.