Grybų daugiausia galima rasti pietryčių Lietuvoje, t. y. Varėnos, Lazdijų, Šalčininkų rajonų miškuose, grybingos yra ir Švenčionių, Ignalinos, Molėtų apylinkės, grybų gausu ir Jurbarko, Rietavo, Plungės, Telšių miškuose. Bene mažiausiai jų aptinkama aplink Anykščius ir Biržus.
Kaip teigia Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Jonas Kasparavičius, didžiausią dalį – apie trečdalį – visų Lietuvoje dygstančių grybų sudaro ūmėdės, piengrybiai, įvairūs pievagrybiai, o štai baravykinių grybų esama mažiau.

J. Kasparavičius pirmadienį „Žinių radijo“ laidoje „Privatus miškas“ sakė: „Labiausiai paplitę yra kelių grupių grybai. Ketvirtadalį visų grybų sudaro įvairūs baravykai, kazlėkai, makavykai, raudonviršiai. Iki trečdalio sudaro ūmedės, piengrybiai, įvairūs pievagrybiai. Iki penktadalio - įvairūs baltikai, kelmučiai ir, žinoma, įvairios vovieraitės, iš kurių labiausiai renkama yra paprastoji arba valgomoji“.

Vis dėlto būtent baravykinių šeimai priklausantis baravykas yra vienas iš vertingiausiųjų. Jame esama visų žmogui būtinų amino rūgščių.

„Vertingiausias mūsų miškų grybas yra baravykas, kadangi jis turi pakankamai daug baltymų, jų sėdėtyje yra visos nepakeičiamos žmogui amino rūgštys, įvairūs mikroelementai, vitaminai, biologiškai aktyvios medžiagos. Taip pat vertingi įvairūs valgomi piengrybiai, žaliuokės, rudmėsės, makavykai, raudonviršiai. Kai kurie grybai, kaip kai kurios ūmėdės ar briedžiukai, kurie turi aitrų, kartoką skonį, ar turi nuodų, kurie gali būti pašalinami laikant, mirkant, verdant ir nupilant, yra santykinai valgomi. Na ir yra grybų, kurie yra ne nuodingi, bet ir nevalgomi. Tai gali būti dėl aitraus skonio ar grybo konsistencijos. Tarkim, yra grybų, kurie labai gražiai atrodo, tačiau, jei bandysime valgyti, kaip sako liaudis, bus tarsi medis ir nebus nei skanūs, jei maisto medžiagų atžvilgiu vertingi. Todėl tokie grybai aprašomi kaip nevalgomi", - „Žinių radijui“ sakė J. Kasparavičius.

Lietuvoje liepos mėnesį žaliuokės neauga. Jeigu liepos mėnesį kas randa žaliuokę, ją galima ramia širdimi palikti miške, nes tai, greičiausiai, bus žalsvoji musmirė.J. KasparavičiusAnot jo, dažniausiai su įvairiais grybais sumaišomos musmirės. „Norėčiau priminti, kad Lietuvoje liepos mėnesį žaliuokės neauga. Jeigu liepos mėnesį kas randa žaliuokę, ją galima ramia širdimi palikti miške, nes tai, greičiausiai, bus žalsvoji musmirė. Galima ir dar įvairius grybus supainioti. Tarkim yra antrininkas ir voveraitės tikrosios ir tikrinio baravyko. Musmirės sudaro Lietuvos nuodingiausiųjų grybų pirmą trejetuką, tai reikia jas išrauti.

Musmirė turi pradžioje vystymosi bendrą vaiskiakūnio apvalkalą, kurio apačioje, prie gumbo, su laiku lieka šydas. Taip pat ji turi dalinį kepurėlės apvalkalą, kuris nuplyšdamas palieka sijonėlį ant koto. Taigi reikia įsitikinti, kad grybas turi gumbą, turi sijonėlį, paprastai jo apatinė dalis, taip vadinami lakšteliai, būna šviesūs: gali būti balti, balkši, žalsvi, su pilkšvoku atspalviu, bet dažniausiai šviesūs. Visų kitų grybų būna tamsūs: rausvi, rusvi. O senstant vaisiakūniai tamsėja,  „Žinių radijui“ sakė J. Kasparavičius.

Gamtininkai primena, kad renkamus grybus galima ir pjauti, ir rauti, tačiau, norint ir ateinančiais metais tose pačiose vietose rasti grybų, svarbu nepažeisti miško paklotės.