Rugpjūčio pabaigoje paaiškėjo, kad vienas turtingiausių planetos žmonių – kinas Huang Nubo – pateikė Islandijos vyriausybei 69 milijonų eurų vertės pasiūlymą. Projekto esmė: Huang Nubo perka 300 kvadratinių kilometrų Islandijos žemės, kurioje bus įrengtas turistinis kompleksas. Islandijos valdžia, gerokai apipešiota per praūžusią finansinę audrą, kinų multimilijonieriaus pasiūlymą sutiko palankiai.

Visuomenei buvo paaiškinta, jog Huang Nubo pasiūlymas atitinka svarbų Islandijos ekologinį siekį, kad salos žemė būtų kuo mažiau teršiama intensyviojoje žemdirbystėje naudojamomis trąšomis, pesticidais bei iš jų išsiskiriančiais sunkiaisiais metalais. Mat Huang Nubo žadamas pastatyti turistinis kompleksas būsiąs išskirtinai ekologiškas.

Vis dėlto visuomenei puikiai žinant apie liūdną aplinkosaugos situaciją pačioje Kinijoje ir apie nuolatinius skandalus dėl prastos, o kartais netgi sveikatai kenksmingos kinų eksportuojamos produkcijos, propagandinis šurmulys dėl naudos, kurią islandams neva duos ši investicija, buvo sutiktas itin nepatikliai. Projekto priešininkų manymu, sandoris tik maskuojamas ekologine kauke, o iš tikrųjų slepia Kinijos geopolitines užmačias įsitaisyti labai svarbioje strateginėje vietoje tarp Europos ir Šiaurės Amerikos. Islandijos žalieji nurodo, kad Huang Nubo peršamas ekologinis turistinis kompleksas, užimsiąs 300 kv. km, tėra pretekstas saloje įkurti stambų Kinijos uostą prekėms iš Azijos gabenti.

Teiginys apie kinų ketinimus užimti strategines vietas nėra iš piršto laužtas. Juk Kinijos ekonomikos augimo tempai, analitikų teigimu, 2012–aisiais pirmą kartą per 10 metų smuktels žemiau 9 proc. Net Pasaulio banko prezidentas Robertas Zoellickas, neseniai viešėjęs Pekine, prasitarė, kad Kinija plėtodama ekonomiką turėtų tolygiai iš naujo įtvirtinti savo pozicijas Afrikoje. Iš naujo lokalizuotis šiame žemyne, kalbant Roberto Zoellicko terminais. Neramumų krečiamoje Afrikoje tai padaryti nebus lengva, užtat reikia ir Europoje atidžiai dairytis naujų įsitvirtinimo punktų.

Huang Nubo invazija į ekologiškąsias Islandijos valdas atidžiai stebima Europoje, nes Kinijai įsitvirtinus šioje saloje gali prasidėti naujas kiniškos produkcijos ekspansijos į senąjį žemyną etapas. Šia prasme atkreiptinas dėmesys į įdomius Europos Komisijos duomenis apie kiniškos produkcijos neatitikimą maisto produktų saugos reikalavimams: vien 2011 m. sausio–birželio mėnesiais Komisija apie tokius neatitikimus informavo 1 586 kartus, ir šios srities absoliuti lyderė yra Kinija – 233 atvejai (palyginimui: Turkija – 185 atvejai, Indija – 102, Ispanija – 68, Lenkija – 35, Lietuva – 4, Estija ir Latvija – po 2 kartus).

Savo ruožtu Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2011 m. sausio–birželio mėnesiais mūsų valstybės vidaus rinkoje uždraudė realizuoti 9 tonas kiniškų saldainių (dėl nustatytų neleistinų priedų E954, E950, E951, E952) ir 10 tonų kiniško pomidorų padažo (dėl neleistino priedo E150a).

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, rugsėjo 19 d. pradėjęs vizitą Kinijoje, pasidžiaugė, kad „Kinijos rinka Lietuvai atvira“. Esą 2010 m. Lietuva į Kiniją daugiausia eksportavo šaldytų mėlynių, glicerolio, krakmolo ir alaus. Palyginimui: Žemės ūkio ministerijos duomenimis, tais pačiais metais iš Kinijos daugiausia importuota žuvų filė ir žuvų (beveik išskirtinai žuvų žaliavos perdirbimo įmonėms), mėsos, greipfrutų, konservuotų pomidorų. Čia, beje, nekalbama ir apie keisto skonio kinišką medų ar abejotinos vertės kinų pramonės gaminius, užvertusius visus Lietuvos prekybos centrus ir visas turgavietes.

Tęsiant analogiją tarp Kinijos santykių su Islandija ir Lietuva, galima tik pasidžiaugti, kad mūsų valstybėje dar trejiems metams atidėtas žemės pardavimas užsieniečiams, tad gal koks nors kinų milijardierius bent jau artimiausiu metu nepateiks pasiūlymo mūsų Vyriausybei įsigyti ekologinėms reikmėms kokį šimtą kvadratinių kilometrų Lietuvos žemės. Kol kas pakaks ir visuose mūsų miestuose įsitvirtinusių kinų maisto restoranėlių.