Vilniaus avangardo tėvas – Baras

Tik Baras gebėjo rūkyti dvi cigaretes iš karto, įsikišęs jas į šnerves, o pagiriotis šampanu. Gūdžiu sovietmečiu jo kambarys buvo užgriozdintas retų knygų stirtomis ir deficitinėmis vinilinėmis plokštelėmis. Baras buvo tokia ryški Vilniaus senamiesčio bohemos figūra, kad pasakojimai apie jo žygius iki šiol sklando iš lūpų į lūpas.

Į pasaulį žvelgė kitu kampu

Penktadienį Artūrą Barysą-Barą (1954–2005 m.) Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centre „Titanikas“ prisimins bičiuliai ir pažįstami. Savaitgalį ten vyksiančiame Vilniaus knygų festivalyje, be kitų leidinių, bus pristatyta ir žurnalisto Gedimino Kajėno knyga „Pasaulis pagal Barą“ apie šią vieną ryškiausių XX a. antros pusės Vilniaus alternatyviosios kultūros asmenybių.

Lietuviškojo avangardinio kino pradininkas, avangardinės muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ (IVTKYGYG) vokalistas, melomanas, bibliofilas, sukaupęs neįtikimą knygų bei muzikos įrašų kolekciją, spalvinga Vilniaus senamiesčio bohemos figūra – toks buvo Baras.

Jis buvo laisvas žmogus, tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomoje Lietuvoje nesitaikstė su sistema. Jis pats sau buvo įdomus. Todėl paskui jį ėjo žmonės, kuriems buvo įdomu gyventi, įdomu žvelgti į pasaulį kitu kampu. O Baras tai darė su didžiuliu polėkiu.

Grojo kirviais ir pjūklais

Dailininką ir grupės IVTKYGYG idėjinį vadą Artūrą Šlipavičių-Šlipą su Baru siejo senos draugystės saitai. Šlipo mama su tėčiu draugavo su Baro tėvais, o vyresnysis jo brolis Rimantas – su Baru.

"Kai Baras pamatė ir išgirdo, kaip per mano paveikslų parodos atidarymą skambėjo muzika, pasiūlė sintezuoti meną. Jis kūrė kiną ir norėjo sintezuoti visus menus. O iš tikrųjų apie tai su Baru jau buvome svajoję kokius dvejus trejus metus, tik vienas kitą tikrinome.

Kai patikrinome, pradėjome tą avangardinį judėjimą ir įkūrėme grupę IVTKYGYG. Suplanavome, kad Baras bus atsakingas už kiną ir teatrą, o aš – už dailę ir muziką. Mes dviese turėjome valdyti šias keturias mūzas. Tuo tikslu pradėjome draugauti su reikalingais žmonėmis, telkti profesionalių muzikantų būrį", – pasakojo A.Šlipavičius-Šlipas.

Pirmieji grupės koncertai būdavo nenuspėjami. Jie grodavo skalbimo mašinomis, liniuotėmis, kirviais, pjūklais. Muzika, kurią transliuodavo, būdavo iš Baro kolekcijos.

„Primą“ rūkydavo per nosį

Koks Baras buvo – kaip žmogus, menininkas, draugas?

„Jis buvo labai sudėtingas žmogus. Mes su juo nuolat barėmės. Absoliučiai ekscentriškas. Jam reikėjo dėmesio“, – nevyniojo žodžių į vatą Šlipas.

Po švenčių rytą Baras pagiriodavosi tik šampanu, ir būtinai – restorane. Jis eidavo į „Bočius“ arba „Bačką“, kuri anais laikais buvo Rotušės aikštėje. „Bačkoje“ tilpdavo ne daugiau kaip dašimt žmonių.

Jeigu jam nepatikdavo kompanija – restorane kokie du vyrukai sėdėdavo, pavyzdžiui, apsirengę kostiumais, į vieną šnervę įsikišdavo vieną „Primos“ cigaretę, į antrą – kitą ir taip rūkydamas šiurpindavo chebrą. Tai būdavo jo firminis bajeris – matote, aš esu kitoks.

Ne kartą Baras taip užsirūkė ir per grupės koncertą. Yra jų muzikoje vieta, kur Šlipas, būdavo, improvizuoja. Tuo metu Baras rūkydavo per nosį – tokie būdavo jų išpuoliai. Vyrai tai vadindavo spektakliu, performansu.

Draugai iškopė į valdžią

Baras su žmona ir sūnumi gyveno Senamiestyje. Į jų mažutį butą buvo galima patekti pro vienus vartus iš Vokiečių gatvės. Jo kambarys buvo prikimštas knygų, plokštelių, paveikslų. Knygos viena ant kitos buvo sukrautos stirtomis iki lubų.

„Tačiau pas Barą neužeisi kada panorėjęs ir nesusitaręs. Daugiau kaip dviejų draugų jis neįsileisdavo, nes nebūdavo vietos atsisėsti“, – prisiminė Šlipas.

Kitame kambaryje buvo įsikūrusi žmona su sūnumi. Gyvenimas su žmona Nijole Barui nesusiklostė. Iš profesijos ji buvo mokytoja. Poros sūnus Vytis – kaip iš akies trauktas tėvas jaunystėje.

Kokių žmonių pas Barą ateidavo?

„Galima, neminėsiu pavardžių? Visa ta chebra, kuri dabar yra valdžioje ir kuriems gerokai per penkiasdešimt, pas Barą per gimtadienius būdavo. Visa chebra jį pažinojo. Bet kadangi Baras apsimyžęs Senamiesčiu galėdavo praeiti, chebra jo pradėjo vengti. Jo įvaizdžio, jo gyvenimo būdo. Tiesiog nuo jo atsiribojo“, – pasakojo Šlipas.

Pardavęs plokšteles užgėrė

Kolekcionuoti Baras pradėjo nuo tradicinių dalykų. Visus bitlų, „Led Zeppelin“ diskus, visą roko klasiką jis turėjo savo kolekcijoje. Tais laikas (apie 1980 m.) Baras turėjo aparatūrą, kuri buvo verta naujo Šlipo tėvo žigulio. Tik pas Barą skambėdavo tokios puikios kokybės garsas, kad visi išsižioję klausydavosi. Daugeliui žmonių darė įspūdį ne tik jo kolekcija, bet ir muzika, jos skambesys, garsas. Vinilinių plokštelių Baras galėjo turėti apie 1000.

„Bet vieną dieną jam pasisuko šarabanai ir tą kolekciją pakišo po lova. Pradėjo domėtis avangardine, eksperimentine muzika. Bitlai jam jau nebeimponavo. Ir tada Baras atrado save. O kai atrado save, susitapatino su savo hobiu. Eidavo gatve jis – ir kartu ne jis“, – dėstė Šlipas.

Baras patyrė ir skausmingą momentą. Visa jo kolekcijos muzika buvo vinilinėse plokštelėse. Ir vieną dieną atėjo momentas, kai vos ne verkdamas jis pasakė: „Viskas, chebra, atėjo naujas amžius, nauja era, nebėra vinilinių plokštelių – visur kompaktinės. Nebedarysiu kino – visur modernios kino kameros.“

Ir jis nebedarė kino. Pasakė, kad kiekvienas kvailys gali dabar kiną statyti naudodamas skaitmenines vaizdo kameras. Visą savo vinilinių plokštelių kolekciją Baras pardavė keliems garsiems kolekcininkams. Paskui visą tą muziką nusipirko įrašytą į kompaktines plokšteles.

„Jo kolekcija buvo grandiozinė, – papildė Šlipo brolis menininkas Rimantas Šlipavičius. – Ir jos Baras atsikratė urmu. Paskui iš to skausmo užgėrė.“

Pripažino mainus

Baras rinko įvairias knygas: ir senovines, ir enciklopedijas. Jis žinojo tų knygų vertę. Tai buvo dalis jo pajamų. Pavyzdžiui, susirašinėja su kokiu Janu iš Krokuvos dėl knygos. Baras nuperka tą knygą, nes žino, kad jos reikia tokiam Petrui iš Balbieriškio. Nuperka tą knygą už 500, o parduoda už 1000.

Vadinasi, Baras turėjo ir verslininko gyslelę?

„Puikią. Jis buvo verslininkas. Gyvenime niekur nebuvo dirbęs. Iš to jis pragyveno, tai buvo vienintelės jo pajamos, – paaiškino Šlipas. – O tai, ką gaudavome už koncertus, buvo kapeikos. Esu dalyvavęs jo finansiniuose reikaluose. Kartais išvarydavo į virtuvę, kartais – ne. Tiesiog jam reikėdavo įkalt – dalį savo kolekcijos pragerdavo. Bet ir girtas, ir blaivus suprato jos vertę.“

Baras turėjo Raimundo Šližio, Henriko Natalevičiaus, taip pat Šlipo paveikslų.

"Savo paveikslus su juo keisdavau į labai retas kompaktines plokšteles, – pasakojo Šlipas. – Pavyzdžiui, aš norėjau Penderevskio plokštelės – tai buvo labai reta plokštelė. Jis buvo parašęs simfoniją būgnams. Šitą ir dar porą Penderevskio plokštelių įsigijau už paveikslą – apsimainėm. Tada dar grupės nebuvome įkūrę.

Kažkada už savo paveiksliuką pirkau iš jo Franko Zappos kasetę. Firminę, Čekoslovakijoje išleistą. Turėti originalą sovietų laikais tai buvo krūta. Dabar daug ką gali nupirkti. Ir moterį gali nupirkti."

Kova dėl lyderio posto

Baras gerdavo 12 dienų. Po tokio zapojaus visiškai neatpažindavo žmogaus, – nematydavo. Jo regėjimas ir taip buvo minus 12. Paskui negerdavo du mėnesius. Tada pasipildydavo jo kolekcija, su IVTKYGYG repetuodavo, koncertuodavo.

„Baras norėjo stoti į Maskvą, į aktorinį. Ar stojo ir neįstojo, ar nestojo – šio fakto nežinau. Tiesiog žmogui reikėjo saviraiškos, – kalbėjo Šlipas. – Tai buvo ekscentriškas žmogus, kuriam labai reikėjo dėmesio. O kartais to dėmesio reikėjo per daug. Jam buvo nesvarbu, ar scenoje kursi meną, ar snarglį nuleisi, svarbu, kad būtų atkreiptas dėmesys į jį. Absoliutus narcizas buvo Baras. Dėl to mes labai barėmės.“

Baras norėjo būti kompanijos vedlys. Ir jeigu kompanijoje atsirasdavo asmenybė, stipresnė už jį, – viskas, prasidėdavo konfliktai. Viena tokių stiprių asmenybių ir buvo Šlipas.

„Juodai su juo bardavomės. Jam vis atrodė, kad aš noriu lyderiauti. Ne, mudu neapsišlifavome. Paprasčiausiai aš jį gerbiau kaip menininką, o jis – mane. Kaip menininkai vieną dieną prie butelio aiškinomės, kas mums yra svarbu? Išsiaiškinome: rezultatas. Žodžiu, susitarėme, kad jis scenoje nevemia. Kai nulipi nuo scenos, sakiau, daryk, ką nori: ant ausų stovėk, be kelnių vaikščiok“, – spalvingą Baro portretą žodžiais tapė Šlipas.

Tačiau abu broliai Šlipavičiai prisiminė, kad toks griežtas kaip Artūras, Baras buvo tuomet, kai kiną kūrė. Jo požiūris į darbą buvo labai profesonalus. Tie, kurie su juo dirbo, įvertino jo profesionalumą.

Rimantui Baro trūksta: „Labai gražiai su juo pasišnekėdavau studijoje. Jis buvo labai geras klausytojas. Nuodėmklausys.“