Olimpinėse žaidynėse Londone aukso medalį laimėjusi Laura Asadauskaitė pareiškė, kad jį paskyrė dukrai Adrianai. „Kad ir kur būčiau, beveik kiekvieną naktį sapnuoju savo dukterį“, – atviravo boksininkas Evaldas Petrauskas, iškovojęs bronzą. Juos pergalėms įkvepia ir vaikai.

Davė pažadą dukrai

„Išvažiuodama Adrianai sakiau, kad parvešiu medalį“, – pasakojo šiuolaikinės penkiakovės atstovė L.Asadauskaitė. Tačiau jauna motina nesitikėjo, kad į namus grįš su aukso medaliu – vylėsi, kad iškovos bronzos, na, gal sidabro. Aukso medalis nustebino pačią Laurą.

L.Asadauskaitės ir jos vyro – taip pat penkiakovininko Andrejaus Zadneprovskio – dukteriai Adrianai – dveji metai ir trys mėnesiai.

„Mažas vaikas. Dar nesuvokia, kas ir kaip. Aš jai rodau tą medalį, pasakoju, ji žino, kad jį reikia užsikabinti ant kaklo. Laikė jį rankose, čiupinėjo, žiūrinėjo, žaidė su juo. Medalis jai – kaip žaisliukas“, – šypsojosi Laura.

Tačiau 28 metų sportininkei medalis – kaip gyvenimo siekis, tik ji viena žino, kiek prakaito į jį įdėta.

Padėjo vyras ir motina

Vilnietė L.Asadauskaitė treniruojasi nuo 10 metų. „Aštuoniolika metų intensyviai ėjau tos pergalės link, – neslėpė Laura. – Mano treniruotės, režimas – viskas yra nusistovėję. Tačiau šiemet iš savęs spaudžiau maksimumą, kad padaryčiau daugiau nei anksčiau, nes šie metai – olimpiniai. Šansas yra, todėl reikia bandyti.“

L.Asadauskaitė olimpiadai ruošėsi nuo praėjusio rudens. Kaip moteriai pavyko suderinti sporto treniruotes ir motinos pareigas?

„Man labai padeda mano mama. Atvažiuodavo, prižiūrėdavo vaiką. Mama stengėsi padėti, kiek galėjo. Kitaip būtų buvę neįmanoma visko suderinti. Be mamos pagalbos, manau, nieko nebūtų buvę. Ir Andrius labai padėdavo, ir jo tėvai. Visi Adrianą auginom“, – pasakojo sportininkė.

Lietuvoje tarp treniruočių jai lieka laiko tik pavalgyti ir persirengti. Jeigu būtų jos valia, namie nieko nedarytų – tokia pavargusi grįždavo iš treniruočių.

„Tada nei valgyti norisi daryti, nei kambarių tvarkyti. Todėl nepasakyčiau, kad man didelis malonumas stovėti prie puodų ar tvarkyti kambarius“, – kalbėjo sportininkė.

Tačiau tekdavo daryti ir viena, ir kita. Bet dažniausiai tvarkytis buityje jai padėdavo vyras ir motina. Ūgtelės duktė – pagelbės ir ji.

Atsisakė žaidynių šurmulio

„Andrius man padėdavo ir patarimais, ir kaip treneris – ir bėgime, ir plaukime. Visur. Vyras mane supažindino su tam tikrais žmonėmis, jie su manimi dirbo visus metus, – pasakojo L.Asadauskaitė. – Prieš pat olimpiadą treniravausi stovykloje Lenkijoje, kur labai geros sąlygos. Aišku, vaiko nemačiau kelias savaites. Bet su dukra, vyru bendraudavome skaipu. Be trenerių, be mano mamos, be Andriaus tėvų pagalbos, manau, nebūčiau tiek pasiekusi. Prie mano pergalės prisidėjo nemažas būrys žmonių.“

L.Asadauskaitė nesako, kad Londone ypač jautė varžovių alsavimą į nugarą. Visos buvo šalia, susikaupusios aplinkui vaikščiojo. Vienu momentu lietuvės galvoje šmėkštelėjo mintis, kad jos labai gerai pasiruošusios, kad visus nustebins.

„Bet apie varžoves per daug negalvojau – galvojau apie save“, – sakė sportininkė.

Per olimpiadą L.Asadauskaitės nekankino didžiulis vaiko ar namų ilgesys – ji sudarė sau puikią dienotvarkę. Į Londoną atvyko tik penkiakovės varžybų išvakarėse. Kitą dieną – startas. Dar kitą išvyko namo. Beveik taip: atėjau, pamačiau, nugalėjau.

„Nei atidaryme, nei uždaryme man neteko dalyvauti – net nepajutau olimpinių žaidynių šurmulio. Bet toks buvo mano noras“, – pareiškė Laura.

Šeimoje – medalių komplektas

Sportininkės vyras A.Zadneprovskis Atėnų olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro, o Pekine – bronzos medalius. Laurai parvežus auksą, dabar Zadneprovskių šeima turi visą medalių komplektą.

„Auksas – kiekvieno sportininko svajonė. Prie mano aukso medalio prisidėjo vyras. Tai – dalis ir jo laimėjimo, – tvirtino pašnekovė. – Manau, jis džiaugiasi tuo medaliu.“

Pirmą vietą olimpinėse žaidynėse užėmusiai L.Asadauskaitei bus įteikta 400 tūkst. litų piniginė premija. Apie kokį pirkinį ji svajoja?

„Yra daug visokiausių minčių. Bet rimtai apie tai pagalvoti dar nebuvo laiko. Be abejo, kiekvienam atsidėkosiu. Savo tėvus gal į kokią poilsinę kelionę nuskraidinsiu. Tiems žmonėms, kurie man padėjo siekti medalio, būsiu dėkinga visą likusį gyvenimą. Jų nepamiršiu niekada“, – tikino L.Asadauskaitė.

Atskirti didelio atstumo

„Beveik kiekvieną naktį sapnuoju savo dukterį, – pasakojo 20 metų boksininkas Evaldas Petrauskas. – Visur – ir Londone, ir Vilniuje. Kad ir kur būčiau – Lietuvoje ar užsienyje, treniruočių stovyklose ar varžybose, beveik kiekvieną naktį sapnuoju savo vaiką.“

Jaunas sportininkas beveik tiki, kad dukters pasirodymas sapne jam suteikia daugiau jėgų, ryžto, atsakomybės. Pabudęs jis žino, kad stos į lemiamą kovą.

Rugpjūčio pabaigoje E.Petrausko ir jo draugės 18-metės Dovilės dukteriai Gustei sukaks pusantrų metų. Boksininko mylimoji ir duktė gyvena už jūrų marių – Airijoje. Sportininkas jas matė tiktai prieš pusę metų. Jau tada esą Gustei buvo padavęs savo bokso pirštines, ir ši atidžiai tyrinėjo, kas tai per daiktas.

„Šį mėnesį draugė atvyks su vaiku. O paskui arba aš skrisiu su jomis į Airiją ilgiau pabūti kartu, arba visi kur nors vyksim pailsėti“, – sakė E.Petrauskas.

Iškovojus bronzos medalį, Dovilė jam paskambino į Londoną ir labai šiltai pasveikino. „Laimingas buvau. Mes kiekvieną dieną arba susiskambiname, arba bendraujame skaipu. Bet dėl to atstumo žiauriai sunku, labai daug nesutarimų, pykčio tarp mūsų kyla“, – atviravo E.Petrauskas.

Išsiugdė tvirtą charakterį

Gal treniruotis Airijoje būtų geresnės sąlygos nei Lietuvoje? Tada visą laisvą laiką jis galėtų leisti su drauge ir dukteria.

„Gyvenu Lietuvos olimpiniame sporto centre. Čia labai geros sąlygos treniruotis, puiki bokso salė, partneriai“, – užtikrino E.Petrauskas.

Daugiau kaip pusmetį jis intensyviai treniravosi – dėjo visas pastangas, kad patektų į olimpines žaidynes. Kurį laiką paties nebuvo Lietuvoje – treniravosi Turkijoje.

„Niekaip nepavyko susitikti – nei man į Airiją nuvažiuoti, nei jai į Lietuvą atskristi“, – apgailestavo vyriškis.

Ar Dovilė, būdama už daugybės kilometrų, skatino jį siekti pergalės? O galbūt sakė, kad mestų sportą ir greičiau atvyktų pas ją ir dukterį?

„Tokių žodžių nebuvo. Jau buvau jai pasakęs, kad sportas – tai vienintelis dalykas, kur aš esu laimingas, jam visą gyvenimą paaukojau. Ir kad tokių klausimų nepateiktų, nes iš karto atsakysiu: “Taip nebus„, – tvirtą charakterį parodė E.Petrauskas. – Jinai žino, kad aš sportuosiu, ir neklausia tokių dalykų. Jinai džiaugiasi mano pergalėm. Jai patinka, kad aš laimiu.“

Sužadėtuvių žiedas įteiktas

Ir E.Petrauskas, ir jo draugė Dovilė kilę iš Šilutės. Evaldas jau šešeri metai gyvena Vilniuje – gavo Lietuvos olimpinio sporto centro kvietimą atvykti treniruotis.

Kodėl taip susiklostė gyvenimas, kad jis – Lietuvoje, o draugė ir duktė – Airijoje?

„Jos tėvai išvažiavo gyventi į Airiją. Po kiek laiko Dovilė išvyko pas tėvus. Jau daugiau kaip dvejus metus ji gyvena ten. Per tuos metus mes tikrai daug laiko praleidome kartu“, – tvirtino pašnekovas.

Dukterį Dovilė pagimdė Airijoje. Evaldas tuo metu buvo Lietuvoje – treniravosi. „Aš juk sportuoju“, – teisinosi jaunas tėvas.

Kada jis savo draugei ant piršto užmaus sužadėtuvių žiedą?

„Jau užmautas“, – patikino. Tačiau sutuoktuvių greitu laiku jie neplanuoja – esą reikia geriau įsitvirtinti gyvenime.

Pasakius, kad jau puikiai įsitvirtino – po Londono olimpiados tapo žinomas visame pasaulyje, Evaldas tik kukliai nusišypsojo.

„Reikia pirma namą pastatyti, kuriame galėtume gyventi. O tada ir medį pasodinsim“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė olimpinėse žaidynėse Londone bronzos medalį iškovojęs E.Petrauskas.