M. Stasiulis: „Pilaitė“ gerai skamba

Vilniečiai mėgsta pajuokauti, kad miesto gale esantis Pilaitės rajonas – tarsi tolimas, uždaras kaimas, išsiskiriantis tokiais ypatumais, kaip paryžietiškas automobilių statymas, ranka pasiekiamos pramogos prie ežerų ir žiemiškos ruonių maudynės.

Jau aštuonerius metus Pilaitėje gyvenantis ir šio rajono senbuviu save vadinantis radijo stoties M-1 programų direktorius, renginių ir TV3 laidų vedėjas Mindaugas Stasiulis atšauna, kad Pilaitė toli gražu neprimena kaimo, kurio gyventojai vienas kitą ir vienas kito giminę pažįsta. „Pilaitė gal ir nėra svajonių rajonas. Sako, Valakampiuose žmonėms geriau gyventi, bet čia irgi visai neblogai“, – tikino M.Stasiulis.

– Kas jus atvedė į Pilaitę? Kodėl čia apsigyvenote?

– Prieš Pilaitę daugiausia gyvenau centre. Priežastis, kodėl pasirinkau Pilaitę, paprasta – jos pavadinimas. Reikia pripažinti – „Pilaitė“ gerai skamba, iškilmingai, karališkai, savotiškai nutolsta nuo blogesnio socialinio konteksto.

Juokauju, bet iš tiesų apie pavadinimą pagalvodavau kaip apie šalutinę priežastį čia gyventi. Pasakysiu, kuo man labai patinka Pilaitė, tai – gatvių pavadinimai. Esu žemaitis ir Mažosios Lietuvos fanatikas, jos pavadinimai, vietovės man tokios mielos, artimos, įdomios. Man atrodo, nepaprasta gyventi Pamario kraštu dvelkiančioje gatvėje – Nidos, Tolminkiemio, Karaliaučiaus, I. Kanto ir kt. Nuostabu. Tai gatvių pavadinimų planavimo topas.

Su Pilaite tikriausiai tik senamiestis galėtų muštis dėl savo gatvių pavadinimų istoriškumo. Na, gal nepasisekė gyvenantiems Įsruties gatvėje, jei nežino, ką šis pavadinimas reiškia.

– Patys rajono gyventojai padūsauja, kad centras, miesto pramogos toli. Ar jums susisiekimas nekelia problemų?

– Kad Pilaitė toli nuo visko, tėra įvaizdis. O Karoliniškės, Lazdynai, Santariškės – netoli? Nuo Pilaitės iki miesto centro – dešimt kilometrų, tiek, kiek iš daugelio rajonų. Iš paties miesto širdies grįžti į namus taksi kainuoja iki 25 litų. Iki Antakalnio galo važiuojant panašiai atsieina. Aš pats nesijaučiu izoliuotas, negyvenu tik maršrutu darbas ir namai. Esu buvęs ir senamiestyje. Tris kartus.

O kalbant rimtai, atstumai Vilniuje juokingi, ypač, kai pamatai, kokie jie kitų šalių miestuose ir sostinėse. Iš Pilaitės – puikus kelias, pjauni tiesiai ir atsiduri, kur reikia.

Atvykti į darbą – nuo išėjimo iš buto iki atėjimo į darbo vietą – užtrunku septynias minutes. Važiuoti – keturios penkios minutės. Žinoma, mano darbas netoli – Spaudos rūmuose, be to, negaliu būti blogos nuomonės dėl susisiekimo, nes važiuoju automobiliu, ne viešuoju transportu. Pilaitėje žmonės turi pinigų – gali nusipirkti automobilį važiuoti į darbą. Rajono pavadinimas įpareigoja įsigyti automobilį.

– O kasdienybėje nedejuojate dėl problemiško automobilio statymo? Juk neretai juokaujama, kad pastatyti jį čia ne lengviau nei sausakimšame Paryžiuje.

– Naujojoje Pilaitėje lyg ir nėra tokios problemos. O Senojoje Pilaitėje apskritai nuostabu žiūrėti, kaip žmonės stato automobilius, bemaž vieną ant kito, kaimyniškai, draugiškai ant žaliosios vejos. Užtat vidiniai kiemai kokie dideli, neužgrūsti automobiliais, – pasaulio futbolo čempionatą galima rengti.

– Kuriame rajone neįsivaizduotumėte savęs gyvenančio?

– Vieni rajonai arčiau centro, bet dėl spūsčių į centrą atvažiuoti dar ilgiau užtrunka nei iš Pilaitės. Pavyzdžiui, Žirmūnus vadinu vadibininkų rajonu, kur neįmanoma dieną važiuoti, aplink pilna automobilių su įmonių lipdukais – cementų, plokščių, interjero ir t. t. Visi nuolat zvimbia. Man atrodo, neįmanoma šitame rajone gyventi. Negalėčiau ištverti. Yra senų rajonų, kurie man nepatrauklūs dėl ten gyvenančios piktos senosios vilniečių kartos ar po karų atkeltų žmonių kartos. Daug sudėtingesnis socialinis kontekstas.

– Ar Pilaitėje gyvenantys žmonės jums atrodo draugiškesni, labiau bendraujantys?

– Kaip kitur, taip ir čia savos laiptinės kaimynus irgi ne visada pažįsti. Aš visad gyvenau Pilaitės pakrašty, Senosios Pilaitės beveik nepažįstu, todėl negalėčiau pasakyti, kuo šis rajonas ypatingas socialiniu požiūriu. Nesu įsiliejęs į bendruomenę, bet tikiu, kad joje – puikūs žmonės, tai visgi nauja bendruomenė ir ji gali daug ką padaryti.

– Ar Pilaitėje yra pramogų, renginių?

– Vienas tikrai buvo. Prekybos centras ir kraugeriai šilumininkai  Naujojoje Pilaitėje pastatė pačią baisiausią, kokią įmanoma, eglę. Ji atrodė tragiškai – kliša, girliandos baisios, net vaikai bijojo – pats mačiau, kaip mamos vedamas vaikas lėkė šalin. Buvo tiesiog pasityčiojimas iš Kalėdų. Labai neigiamai žiūriu į tokius dalykus, kai šilumininkai, komunalininkai, kurie metus beveik niekuo nesirūpina, žiemą neva sukuria Kalėdų dvasią, pastato eglutę. Kai sąskaitos išrašomos už nebūtus darbus, – nenupjautą žolę ir nenukastą sniegą, – eglutė atrodo baisi parodija. Primena tėvą, kuris neša iš namų pinigus, o praėjus dešimčiai dienų po Kalėdų atneša vaikui rastą saldainį ir sveikina. Bet tai jau institucijų problema.

– Pažįstate Pilaitę už namų durų – išeinate pasivaikščioti, ieškote įdomių vietų?

– Pasivaikščioti sunku – žalumos čia tikrai trūksta. Taip, Salotės, Gilužio ežerų link prasideda miškai, bet apskritai Pilaitėje mažokai žalumos. Kita vertus, kai kuriuose rajonuose jos išvis nėra, tik daugiabučiai, ir baigta. Keista ir liūdna, kad Naujojoje Pilaitėje, kur gyvena gana jauni žmonės, net nėra sugalvota tokio dalyko kaip parkas, žaidimų, sporto aikštelės, laisvalaikio zonos, kurios tikrai būtinos. Vakare pats mielai išeičiau pabumbsėti kamuoliu ir pamėtyti į krepšį, bet nėra kur. Didelės statybų bendrovės gviešiasi vietos, kad kuo daugiau daugiabučių pristatytų, bet nepasirūpina jų gyventojų pramoga, tegu ir menka. Juk net sovietmečiu statydavo krepšinio, žaidimų aikšteles. Dėl šio aspekto Pilaitei būtų galima duoti pipirų, bet vėlgi tai ne paties rajono, o žmonių problema.

– Pilaitiškiai mėgsta didžiuotis šalia esančiais ežerais. Ar nulekiate pasimėgauti poilsiu prie jų?

– Ne. Nebent žiemą tai būtų panašiau į poilsį. Vasarą apskritai stengiuosi vengti ežerų, kurie yra prie miesto, nes čia iš viso miesto suvažiuoja daugybė žmonių, dažnai gerti alaus, sidro, garsiai leisti rusiškos muzikos, paskui – ir pasitaškyti kraujais. Hiperbolizuoju, aišku, bet nemanau, kad tokios susibūrimo vietos yra saugios, be to, dėl žmonių masės patiems Pilaitės gyventojams sunku pailsėti ir mėgautis tuo.

– O garsėjantys Pilaitės sveikuolių ruonių klubai jūsų nedomina?

– Tiesą sakant, nesu jų matęs. Neturiu pakankamai laiko išlįsti iš namų. Nors ne... Turiu, bet tingiu.

– Pristatant rajoną, paprastai kalbama apie jo veidą – žmones. Kokie pilaitiškiai jūsų akimis?

– Manau, rajono veidrodis – parduotuvė. Pavyzdžiui, nuėjęs į Mindaugo gatvės „Maximą“, pamatysi, kad ten yra daug gerai gyvenančių žmonių, kurie perka žąsų kepenėlių paštetą ir šampaną savaitgalio vakarui, taip pat yra ir bomželių, kurie atneša priduoti butelius. Tai tikras centras, kuriame maišosi ir brangiausių kvepalų kvapas, ir lengvas šlapimo kvapelis. Karoliniškėse pamatysi visokių socialinių sluoksnių žmonių. Pilaitės parduotuvėse matau labai kultūringų žmonių – kalbu ne apie tai, kas kiek uždirba, o apie elgesį, požiūrį į kitą.

– Jaučiatės esąs pilaitiškis? Manote, galėtumėte Pilaitėje apsigyventi visam laikui?

– Nejaučiu didelių sentimentų Pilaitei – čia amžinai negyvensiu. Ne dėl to, kad rajonas nepatiktų. Tik todėl, kad čia gyvenu daugiabutyje, o norėtųsi namo, medžio šalia, pievutės, kad visa tai būtų 10 kilometrų spinduliu nuo centro. Toks yra mano planas. Jei būtų buvęs Pilaitėje geras sklypas, gera vieta, tikrai būčiau galvojęs apie namo statybą, bet nepasitaikė, o toliau už Pilaitės – jau Vilniaus rajonas.