Kas traukia gyvūnus į mirtį jiems nešančias pakeles?

Važiuodami automobiliu paprastai pamatome daugiau žvėrių ar paukščių, nei keliaudami miškais, grybaudami, ilsėdamiesi. Gali atrodyti, kad gyvūnus kažkas traukia prie kelių. Ar tikrai taip yra, o gal tai – tik subjektyvi mūsų nuomonė, atsitiktiniai vizualiniai stebėjimai, kurių neįmanoma paaiškinti.

Paukščių santykis su keliais, ypač asfaltuotais, yra dar sudėtingesnis. Daugeliui paukščių pakelių medžiai, elektros oro linijos yra stebyklos, iš kurių galima medžioti prie kelio gausesnius vabzdžius. Kodėl jų čia daugiau? Asfaltuotą kelio dangą saulė įšildo net gana vėsiu oru, todėl vabzdžiai sukasi tik šioje mažoje, jiems patrauklioje spinduliuojamos šilumos ervėje. Dalis paukščių juos gaudo ore, kiti renka automobilių nudaužtus vabzdžius. Nemažai paukščių, ypač plėšrieji, varniniai pakelėse randa daug maisto, nes lesa po ratais žuvusius gyvūnus.

Dalis paukščių pakelėse ieško vadinamų gastrolitų – smulkių akmenėlių, kurie jiems padeda virškinti grubų maistą. Tokio „mechaninio“ lesalo pasirinkti į pakeles dažnai išskrenda kurtiniai, tetervinai, kurapkos, nusileidžia karveliai keršuliai, uldukai, purpleliai.

Kiekvienas išėjimas į pakelę ar prisiartinimas prie kelio gyvūnams kelia realią grėsmę. Jie nežino, kokiu greičiu skuba mašinos, ne visada supranta, kaip reikia reaguoti į transportą ir jo keliamą triukšmą, akinančias šviesas. Baikštumas ir atsargumas, pakankamai „laukinis“ elgesys gyvūnams padeda išlikti. Per daug „civilizuoti“ individai kaskart rizikuoja pakliūti po ratais ar susidurti su automobiliais.

Ar visada galima apsaugoti tokius paukščius ir žvėris? Daugeliu atvejų – taip: tam reikia mūsų atsargumo ir jautrumo. Juk pakelėje pamačius akmenukus lesiojančią kurtinę ar tetervą, tikrai nesunku sumažinti greitį ar net sustoti ir pasigrožėti tokiu retu reginiu. Palesęs paukštis nuskris sau ir greitai prie kelio nepasirodys. Ypač neigiamai gyvūnus, esančius prie kelio, gali veikti šviesų ilgio kaitaliojimas ir garsiniai signalai. Juos girdėdami, žvėrys ar paukščiai gali mestis ne į mišką, toliau nuo kelio, bet po ratais.

Prieš porą dienų prie vieno pakankamia judraus Pietų Lietuvos kelio ankstų rytą stebėjau akmenėlius lesiojančią kurtinę. Dabar kurtinės jau deda kiaušinius ir greitai pradės perėti. Matyt, palikusi savo gūžtą, ji atskrido „skanėstų“. Pro šalį nesibaigiančia srove skubėjo automobiliai, niekas į paukštį nekreipė dėmesio, niekas nebandė sustoti, jį apžiūrėti. Atrodo – gal taip ir gerai. Tačiau jei jo nematė ar nenorėjo pastebėti (kurtinys – ne žvirblis ir varnėnas), kažin ar būtų suspėję nuspausti stabdį jam išėjus į važiuojamąją dalį...

Tą rytą kurtinė laimingai nuskrido į tik jai žinomą lizdą. Galbūt, daugiau čia nepasirodys. Tačiau jeigu kada nors vėl pajus akmenėlių alkį, skris prie kelio ir rizikuos savo gyvybe. Juk čia labai pavojinga!