Pasak kartografo-žygių vadovo Tado Šidiškio, suvaldyti didelį būrį žygeivių padeda žygio dainos. „Jos vadinasi „Nemėgstam rūkstančių mes kaminų“. Kai visi yra priversti jas dainuoti, tai ir eina vorele“, – juokauja žygių vadovas.

Prie žygeivių gali prisijungti ir patirties neturintys asmenys.

„Vienos dienos žygiui reikia turėti patogius batus ir, priklausomai nuo oro, patogią aprangą. Tai nėra kalnų žygis, kuriam reikėtų specialios įrangos“, – patirtimi dalijasi VU Žygeivių klubo pirmininkas Lukas Matijošaitis.

Pasak VU Žygeivių klubo valdybos narės Vidmantės Visockaitės, ilgesniam žygiui reikėtų pasiruošti morališkai, nes kelios dienos, praleidžiamos palapinėje be dušo ir kitų patogumų, gali tapti nemenku iššūkiu. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad, jeigu yra noras, fiziškai galima ištverti visus žygius.

Žygeivių teigimu, populiariausia tarp žygeivių visada buvo Ignalinos kryptis, tačiau jau antri metai populiari tapo Dzūkijos kryptis.

„Ten yra daug patrauklių vietų, juodoji keramika, etnografiniai dzūkų kaimai – siejasi ir gamta, ir etnografija“, – sako T. Šidiškis.

Vietą žygiavimui žygeiviai siūlo rinktis pagal Gamtovaizdžio atraktyvumo indeksą.

„Yra šimto balų sistema ir iki šiol daugiausiai balų buvo duodama Ledakalniui. Dabar pirmąją vietą užima Žemaitijos didkalvės: Medvėgalis ir Šatrija“, – pasakoja T. Šidiškis.

Plačiau – įraše.