Dienos byla

Vietoj algos - džiazas ir adrenalinas

Pilkieji džiazo kardinolai sako pinigų neskaičiuojantys

Miestelėnai jau pradeda gyventi dešimtojo Klaipėdos Pilies džiazo festivalio nuojauta. Jis lyg snaudžiantis ugnikalnis išsiverš birželio 6-8 dienomis. Dvidešimčiai grandiozinio renginio organizatorių su festivalio siela ir jo veidu Vytautu Kongu Grubliausku priešakyje pasirengimas šventei artėja prie pabaigos. Šie žmonės sako neskaičiuoją, kiek į savo pinigines susižers honoraro: nemokamą renginį klaipėdiečiams dovanojantys entuziastai negauna jokio atlygio.

Festivalį organizuojantys žurnalistai, verslininkai, vadybininkai, studentai, firmų vadovai didžiausiu honoraru vadina Teatro aikštėje susirinkusią minią, klausančią “teisingos muzikos”. Ir stresą, adrenaliną bei “draivą”, kurie verčia įsilieti į beveik nematomų, iš idėjos džiazą organizuojančių žmonių gretas.

Labiausiai matomas

Festivalio prodiuseris Vytautas Kongas Grubliauskas - tai žmogus, prieš 10 metų “užvedęs” džiazo mašiną Klaipėdoje. Iš pradžių - jaukiame Laikrodžių muziejaus kiemelyje, vėliau - Teatro aikštėje. Žymusis “Doudi Jazz Band” muzikantas - labiausiai pažįstamas tris birželio dienas į Teatro aikštę susirenkantiems džiazo muzikos gerbėjams žmogus. Virtuoziškai pristatantis festivalio svečius, šmaikštaujantis ar žaismingai gebantis išvardinti šventės rėmėjus. Tačiau Kongas (taip trumpai jį vadina draugai, kolegos) - tik festivalio kūrimo komandos aisbergo viršūnė, meistriškai diriguojanti darniam “pilkųjų džiazo kardinolų” orkestrui. “Tie žmonės dirba gal net daugiau už mane”,- pripažįsta savo pagalbininkų indėlį į Pilies džiazo festivalio organizavimą Kongas.

Liejasi emocijos

Paskutiniai karštligiški skambučiai ir derybos, susirinkimai dukart per savaitę, negęstančios cigaretės pirštuose, ant stalų išdėlioti didžiuliai tvarkaraščiai, kur skrupulingai kažkas sužymėta. Netikėtai tylus pokalbis, išaugantis į gana karštą diskusiją, - atrodytų, jau susipyko. Tačiau po akimirkos lyg niekur nieko ramiai šnekučiuojasi toliau. Emocijos, be kurių bet koks organizacinis darbas beveik neįmanomas, liejasi laisvai. Netoliese prie lango jau užsitęsusiame pokalbyje rusų kalba derinamos sąlygos su atvykstančia grupe. Kongas atrodo susirūpinęs ir nekalbus. Vis dėlto tame iš pažiūros chaotiškame kolektyvo darbe egzistuoja griežta tvarka, natūraliai nusistovėjusi per dešimt festivalio organizavimo metų. Tie, kurie “varo” jau šeštą, septintą festivalį - neakivaizdūs autoritetai. Gal kiek ramesni, nes žino: jis įvyks bet kokia kaina, bet kokiu oru.

Nulinė funkcija

“Šis festivalis geras tuo, kad ateina ir sklandžiai praeina”, - sako vienas pirmųjų į antrąjį festivalį įsijungęs “Balticum” televizijos žurnalistas Gintaras Vaičekauskas, su nostalgija prisimenantis Laikrodžių muziejaus kiemelyje vykusias pirmąsias džiazo šventes. Jis pirmasis Klaipėdoje pradėjo rašyti apie džiazą ir puoselėti jį. “Dabar mano funkcija čia absoliučiai nulinė. Esu užsibuvęs”,- su ironijos gaidele šneka festivalio veteranas, patikslinantis, jog dabar visiems daugiausiai aiškina apie eismo taisykles. Išvežioja pavargusius. Įtemptas darbas televizijoje atėmė galimybę daugiau savęs atiduoti festivaliui. “Neturiu įsipareigojimų. Nieko nedarau. Kartais čia būnu. Kodėl? Šito aš tikrai nežinau. Čia puikūs žmonės. Pinigai paskutinėje vietoje. Apie juos kalbama tiek, kiek jų reikia festivaliui”,- pasakoja džiazo šventės veteranas. Paklaustas apie “diedovščiną”, rūsčiai suraukęs antakius tikina, jog be skrupulų gali užrėkti ant kokio pirmus metus festivalyje “varančio” jauniklio.

Verkė dėl pultų

Muzikinio teatro vyr. administratorė Natali Sadovskaja su dabar Australijoje gyvenančia Aleksandra Bronštein organizatorių gretose - nuo pirmojo festivalio. “Tai - “draivas”. Kai per festivalį pamatai, kiek žmonių džiaugiasi, siūbuoja, “kaifuoja”, ir kai žinai, kad tu prisidėjai prie viso to, apima nepaprastas jausmas. Festivalis - tarsi narkotikas. O kad pinigų už darbą niekas nemoka, ir yra pats didžiausias “draivas”,- sako N.Sadovskaja. Jos teigimu, kiekviename festivalyje apstu stresinių situacijų, iš kurių visada meistriškai išsisukama. Pašnekovė prisimena labiausiai jai įtampą sukėlusį faktą. Likus penkiolikai minučių iki koncerto Kongas pasakė, jog vienai grupei trūksta pultų. Vėlų šeštadienio vakarą, kai visos kultūros įstaigos uždarytos ir - kaip tyčia - tyli reikalingų žmonių telefonai, pultai buvo “iškasti”. Tačiau juos atvežus paaiškėjo, kad... nebereikia. Tada N.Sadovskaja prisipažįsta verkusi pasikūkčiodama: kad viskas gerai baigėsi, kad tiek nervinosi, pasirodo, be reikalo...

“Kaifas” be pinigų

“Geras jausmas”,- šypsosi “Verslo žinių” darbuotoja Daiva Mumgaudienė, festivalyje atsakinga už vizualumą - nuo drabužių iki reklamos. Chemijos specialybę turinti moteris sako visada slapta svajojusi pakliūti į festivalio organizatorių gretas, nes “čia gauni tokią adrenalino dozę... Pagrindinė savybė, kuri būtina dirbant džiazo klubo komandoje - tai altruizmas. Turi jausti atsakomybę, nesvarbu, kad negauni pinigų. Reikalinga vidinė nuostata - privalai padaryti. Na, o jeigu kas atsitinka ne pagal planą, “nurašoma” džiazui”. “Džiazuojama” ne tik scenoje, bet ir programėlėje, organizaciniame darbe. Anot ponios Daivos, tie, kurie ne “džiazovi”, klube nepasilieka. Kaip teigė moteris, reikia turėti kitokį požiūrį į gyvenimą, gal net būti šiek tiek išprotėjusiam. “Jeigu už šį darbą būtų mokama, aš, ko gero, nedirbčiau. “Kaifuoju”, kad kažkam darau šventę”,- sakė ji. D.Mumgaudienės teigimu, visi Lietuvoje vykstantys festivaliai turi įsisteigę etatus, už darbą žmonės gauna pinigus. Klaipėdiečiai šia prasme unikalūs. Kaip ir tuo, jog visi koncertai nemokami.

Gerasis darbelis

“Ką čia veikiu? Ogi šešti metai leidžiu laisvalaikį! Esu iš tos aplinkos, kurioje vadovaujamasi filosofija: savo miesteliui, gatvei, namui privalai padaryti gerąjį darbelį”,- sako prodiuserio dešiniąja ranka vadinamas Vygantas Kiulkys. Anot jo, nebūtina mėgti džiazą, kad dirbtum festivalio kūrimo komandoje: “Aš beveik nieko nesuprantu apie muziką. Bet man patinka organizuoti.” Vygantui pritaria G.Vaičekauskas: “Tų, kurie eitų iš proto dėl džiazo, čia yra gal du, trys. Kad vyktų “kompaktų” mainai ar paskutinių džiazo naujienų aptarimai, to tikrai nėra!”

V.Kiulkys pripažįsta, kad kartais jam ir jo komandai būna gaila, kad renginyje dalyvaujantys žmonės nesupranta, kiek įdėta pastangų. “Visus metus nuo savo gyvenimo, šeimų, pomėgių nuvagiame laiką. Jeigu šie koncertai vyktų uždaroje patalpoje ir kitame festivalyje, bilietai kainuotų gana brangiai. O čia “chebra” viską gauna už dyką. Gal nelabai supranta, kad tai - nemokamas geras koncertas”,- atvirauja V.Kiulkys.

Gyvenimo mėsa

Festivalio organizavimo sistema ištobulinta. Šiek tiek kintantis dešimties žmonių branduolys, vadovaujamas Kongo, užaugo ant savo klaidų ir sulaukė dešimtojo festivalio. Pasak V.Kiulkio, tai - gera mokykla asistentais dirbantiems ir kasmet besikeičiantiems studentams. Įgytą patirtį jie gali pritaikyti bet kur. Darbas, buvimas kartu su tikrai šviesiais žmonėmis, anot V.Kiulkio, tai gyvenimo mėsa. Kaip ir stresai. Turi kas nors pradingti, susprogti, pavėluoti. Bet žiūrovai nemato, kaip merginų glėbyje išnyksta prancūzas, jau turintis sėsti į lėktuvą Vilniuje. Arba - likus pusvalandžiui iki koncerto pavargęs švedas kuo ramiausiai miega viešbutyje.

“Pilkieji džiazo kardinolai” turi ir vieną “safariu” vadinamą tradiciją, atsiradusią festivalio globėjo Ovidijaus Jankausko dėka. Paskutinę festivalio dieną, sekmadienį, visa komanda, palikusi Kongą, susėda į visureigius ir dviem valandoms dingsta iš miesto į Girulius.

Tik pirmadienis po festivalio atrodo nykus ir tuščias. “Tačiau jeigu kažkas pajunta bent kiek meilės džiazui, tai atperka viską. Nes mes patys visa tai darome iš kvailos meilės”,- ištaria festivalio atstovas spaudai