Profesorius V. Radžvilas: užsibrėžėme išnykti

Visi partijų programose išdėstyti skurdūs teiginiai apie migracijos mažinimą atrodo tušti, nes nekalbama apie realias priežastis. Negalima gydyti ligos, nežinant ją sukėlusių priežasčių. O man būtų patikusi programa, kurioje būtų pasakyta labai paprastai ir liaudiškai – godumas neturi ribų. Ir Lietuvoje esama per daug žmonių, priklausančių verslo klasei, kuriems ekonomika net ir po tūkstančio metų nebus subrendusi tiek, kad būtų galima mokėti normalesnius atlyginimus.

– Neigiamai vertinate dvigubą pilietybę kaip siekį sukurti piliečių kategoriją, turinčią tik teises, bet ne pareigas. Bet ar tokia nuostata neprieštarauja tautiškumo, nacionalinių, kultūrinių saitų išsaugojimo nuostatai? Juk dviguba pilietybė padėtų puoselėti lietuvybę.

– Iš tikrųjų tai yra meistriškai sukurtas mitas, kai kalbama apie tai, kad kiekvienas lietuvis, mūsų tautietis, turi prigimtinę teisę į pilietybę, ir pilietybė jokiu atveju negali būti atimama. Mūsų koncepcija yra labai aiški, ji grindžiama elementariomis politinės filosofijos žiniomis. Tautybė ir pilietybė yra visiškai skirtingi dalykai.

Lietuviai savo istorijos tėkmėje yra buvę daugybės šalių piliečiais. Svarbiausia – priklausomybė tautai. Pirmiausia yra priklausomybė tam tikrai kultūrinei bendrijai ir tapatinimasis su ja. Tuo tarpu pilietybė, kitaip nei tautiškumas, yra asmens santykis ne su tauta, o su valstybe. Ir tas santykis su valstybe yra juridinis ir politinis santykis.

Kitaip nei moralinis santykis su tauta, kai tu gali labiau ar menkiau tapatintis su tautine kultūra, čia yra ne laisvas apsisprendimas. Pilietybės esmė yra kasdienis pareigų vykdymas valstybei ir naudojimasis teisėmis. Kadangi šitie dalykai sąmoningai painiojami, yra naudojamasi išeivių arba nesusivokimu, arba noru turėti dvigubą pilietybę, ir todėl yra kuriamas šitas mitas.

Jis yra labai pavojingas ir kitu atžvilgiu, nes daugybė požymių rodo, kad norima gausinti tokių dvigubų piliečių skaičių tam, kad nuslėptų visišką katastrofą, kuri įvyko migracijos ir Lietuvos demografijos atžvilgiu. Juk šitaip kuriama iliuzija, kad egzistuoja štai tokia Lietuvos valstybė su daugybe piliečių, kurių trečdalis realiai nėra piliečiai. Tai yra toks pat statistikos gražinimas, koks buvo sovietmečiu.

Apie tai nekalbama, bet mano principinė nuostata būtų tokia: dvigubos pilietybės klausimą būtų galima realiai svarstyti, jei būtų iškeltas norinčiųjų įgyti dvigubą pilietybę asmenų pareigų klausimas. Pavyzdžiui, kiek žinau, tarpukario Lietuvoje buvo vadinamasis Lietuvos paso mokestis. Kitaip tariant, bent jau kasmet mokėdamas tam tikrą pinigų sumą, nesvarbu, kokiu mokesčiu ją pavadintume, toks pilietis įneštų bent šiokį tokį indėlį į tai, ką  galima vadinti Lietuvos valstybės gerove ir klestėjimu. Jis nors šiuo tuo prisidėtų, kad valstybė išliktų.

O priešingu atveju, jei jis neturi jokių pareigų, tai reiškia, kad jis atvyksta į Lietuvą kaip svečias ir naudojasi visomis Lietuvos piliečio teisėmis. Bet šiuo atveju galima tik retoriškai paklausti: kas nutiktų, jei visi būtų tokie gudrūs, ir ar tada apskritai būtų į ką grįžti?

Nesu naivus ir puikiai suprantu, kokios tragiškos aplinkybės daugybę žmonių privertė palikti Lietuvą. Mes puikiai suprantame, kad daugelis jų Lietuvai turi daug sentimentų. Bet tai, kad tokių žmonių esama, nesuteikia teisės, mąstant politiškai, kurti fikciją.