Jo teigimu, mes vis dar neturime atsakingos politinės ir verslo klasės. Ten, kur ji turėtų būti, yra žmonės, „nesugebantys mąstyti bendrojo gėrio, tautos, valstybės interesų kategorijomis“.

Pasak filosofo, šiems žmonėms esanti „visiškai svetima mintis, kad tai, ką tu turi ir įgijai, yra milžinišku mastu sukurta ne tik tavo organizacinių gebėjimų, bet ir daugelio darbščių ir talentingų žmonių darbu ir pastangomis. Ir kad turi egzistuoti toks dalykas, kaip elementarus ir sąžiningas dalijimasis bendrų pastangų produktu.“

V. Radžvilo teigimu, dėl šios priežasties Lietuva yra šalis, kurioje net apie minimalios algos didinimą kalbama kaip apie kone ekonominę katastrofą. „Ir visada krenta į akis sovietinė filosofija, kad visa tai pasikeis, kai pagerės ekonomika. Lygiai tą patį žadėjo ir sovietai – kad ateis diena, kai ekonomika atsistos ant kojų ir pradėsime gyventi normaliai.“

Profesorius taip pat skeptiškai įvertino šiandien madingas kalbas ir mintis apie tautai ir tautinei valstybei neįsipreigojusį patriotizmą. Kodėl tokio tipo patriotas, „iškilus pavojui, jei save laiko europiečiu, ne lietuviu, negalėtų pasišalinti į saugesnę Europos, kurią laiko savo tėvyne, provinciją, tarkime – Portugaliją, o garbę mirti prie Vilniaus palikti kitiems?“

Šią savaitę pristatytas „Vilniaus forumo“ parengtas „Rinkėjo vadovas“ 2016 m. Seimo rinkimams. Jame apžvelgtos rinkimuose dalyvaujančių partijų programinės nuostatos, lyderių pasisakymai ir ankstesni balsavimai svarbiausiais tautos ir valstybės išlikimui politiniais klausimais. Rinkėjo vadovas parengtas remiantis prof. V. Radžvilo parengtu Lietuvos pokomunistinės transformacijos ypatumus aiškinančiu teoriniu modeliu.

– Kodėl buvo pasirinktas būtent toks klausimynas? Juk tokie klausimai, kaip antai dėl vadinamosios dvikalbystės arba naujojo Darbo kodekso (DK), atrodo ne tokie konceptualūs, kaip kiti. Kodėl nusprendėte, kad jie ne mažiau svarbūs?

– Iš tikrųjų iš pirmo žvilgsnio minėtų klausimų formuluotė nėra konceptuali, tačiau jie yra principiniai ir ne mažiau konceptualūs nei kiti klausimai. Vadovas buvo parengtas remiantis ne partijų retorika vienais ar kitais klausimais, bet prielaida, kad už visų konkrečių partijų nuostatų slypi tam tikra pamatinė filosofija arba požiūris į tai, kas yra Lietuva, tauta, valstybė; kokia galėtų ir turėtų būti mūsų visuomenė.

Klausimas dėl DK yra socialinio solidarumo klausimas. Tokie Seimo kūriniai kaip DK išduoda ar netiesiogiai atskleidžia dominuojantį požiūrį į visuomenę. DK yra gyva iliustracija, kad mūsų įstatymų leidėjams yra visiškai svetima bendrojo gėrio idėja – kad visa visuomenė, kiekvienas jos gyventojų sluoksnis, yra labai svarbus ir naudingas visumai.

Jei remiamasi visuomenės kaip tam tikro sutelkto ir solidaraus vieneto vizija, visada ieškoma kompromisų ir stengiamasi atsižvelgti į visų visuomenės sluoksnių interesus. Kalbant paprastai, nevyksta žaidimas į  vienus vartus. Kitu atveju, de facto patys to neįsisamondindami, grįžtame į sovietmetį, kur vyraujanti nuostata buvo atvirai išsakoma prielaida, kad egzistuoja nepaprastai vertinga, pažangiausia, sąmoningiausia visuomenės dalis, kuri faktiškai yra visuomenės geradarė ir išlaiko visus kitus piliečius.

Štai tokios pažangiausios klasės ar geradario vaidmenį mūsų sąmonėje užima verslas arba verslininkas. Jei mąstome blaiviai, privalome suprasti, kad verslas savo esme yra gamybos organizavimo ir paskirstymo veikla. Tai yra naudinga ir svarbi veikla, tačiau jokiu būdu negalima pasakyti, kad verslas yra klasė, dėl kurios egzistuoja visa visuomenė ir kad šita klasė turi būti kažin kaip privilegijuota.

Būtent ši nuostata, kad viskas Lietuvos visuomenėje turi būti pajungta verslo interesui pačiu brutaliausiu būdu, atsispindi DK. Šitas DK, jo turinys ir pats priėmimo metodas apnuogina žiaurią tikrovę – Lietuvoje mintis, kad mes esame vieninga tauta, kurios atskiros dalys ir atskiri nariai vykdo skirtingas ir vienodai vertingas funkcijas, yra visiškai svetima.

De facto tai yra sovietinis mąstymas. Be jokios abejonės mes jau žinome padarinius – šitokių įstatymų priiminėjimas, kai yra paneigiamas bendrojo gėrio ar solidarumo principas, yra bomba po visuomenės pamatais, nes priešina visuomenę. Turint omenyje dabartinį Lietuvos egzistavimo kontekstą, ši bomba ne tik retins lietuvių gretas Lietuvoje, bet ir kels tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui.

Kitaip tariant, jei tokių grėsmių akivaizdoje sąmoningai didini visuomenės susipriešinimą ir tarpusavio neapykantą, tai yra bet kokio potencialaus užpuolėjo ir galimo okupanto svajone. Todėl būtent toks klausimas tapo principinis.

Lygiai tas pat – kai kalbame apie vardų ar pavadinimų rašybą. Tas klausimas yra principinis todėl, kad kiekviena moderni nacionalinė valstybė suvokia, jog nacionalinės kalbos vartosena viešojoje erdvėje yra visuomenę telkiantis ir stabilizuojantis faktorius. Kitaip tariant, puikiai suvokiama, kad tai, kas vadinama abėcėle, yra vienas fundamentaliausių kultūrinio ir politinio tapatumo ženklų. Ir dėl tos priežasties mes nerasime šalių, kur galėtum be vargo ar didesnių rūpesčių, tarkime, rašyti lietuvišką pavardę, kurioje yra raidė „ž“.

Jei pradedame eiti tuo keliu, tai galų gale einame visuomenės supriešinimo keliu, nes čia tiesiog užprogramuota diskriminacija. Jei rašome pavardes originalo kalba, vadinasi, reikia vartoti visus diakritinius ženklus. Kiek Europos tautų turi specialius diakritinius ženklus? Tai reiškia, kad tokiu atveju, žmogaus pavardė yra vis tiek iškraipoma, nevartojant diakritinių ženklų. Jis turės pagrindo skųstis, kad iš jo tiesiog tyčiojamasi, nes rašo vis tiek netaisyklingai. Arba mes prisiimame praktiškai neįgyvendinamą uždavinį, turint omenyje, kad Lietuvoje gali atsirasti daugybe kalbų kalbančių piliečių, kurių rašyba yra visiškai specifinė.

Tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad kuo nors blogesni yra ir nelotyniško pagrindo raidynai. Tuomet kiekvienas Lietuvos pilietis, kurio pavardės originalas rašomas kirilica, arba kinas ar japonas gali sakyti, kad ir jo pavardė yra iškraipoma, nes ji rašoma ne taip, kaip rašoma originaliai.

Kai sakoma, kad pavardė yra privati nuosavybė, yra tiek nuslystama į individualistinės filosofijos gelmes, kad net nebesuvokiama, kad kalba pačia savo prigimtimi, kaip ir rašyba, nėra individualus reiškinys. Kalba yra ženklų sistema, kuri leidžia žmonėms komunikuoti ir būti atpažįstamiems.

Jei pavardė būtų grynai privati nuosavybė, tai jos nereikėtų perteikti kitiems. Jei aš kaip privačią nuosavybę turiu kokį nors daiktą, aš juo naudojuosi taip, kaip man patinka, nesidalindamas su kitais. Bet mano pavardė ir jos rašytinė išraiška yra priemonė, kurios pagalba aš save pristatau kitiems. ir tokie teiginiai grindžiami kone pamišėliška ideologija, skelbiančia, kad kalba gali būti privati. Kitaip tariant, čia yra griaunamas supratimas, kas yra kultūra ir kas yra bendruomeniniai ryšiai.

– Bet ką daryti, jei norime gerų santykių su Lenkija? Juk jos ir Višegrado šalių nuostatos ir dėl Rusijos, ir dėl ES atrodo artimos „Vilniaus forumui“?

– Gerus santykius reikia stengtis išlaikyti, tačiau jie negali būti išlaikomi pamatinių principų išsižadėjimo ir savęs žeminimo kaina, nes galiausiai nukentėsime tiek mes, tiek mūsų kaimynai.

Lenkijai visiškai tinka Latvijoje naudojamas pavardžių rašymo būdas oficialiuose dokumentuose, kai visos pavardės rašomos pridėtiniame paso lape. Tokiu atveju kyla principinis klausimas: ko nori šita šalis, taikydama mums dvigubą standartą? Lygiai taip dvigubų standartų politika taikoma ir kitose srityse, nes joks sveiko proto žmogus negalės susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, Lenkija mums nuolatos priekaištauja dėl švietimo, nors žinome, kad beveik niekur kitur nėra lenkiškų mokyklų ir net kitų aukštesnio lavinimosi pakopų.

Jei Lenkija pateiktų kokius nors pageidavimus, kurie būtų racionalūs ir taikomi universaliai, tuomet klausimas – svarstytinas. Man atrodo, kad mūsų įtampos su Lenkija ir kai kuriomis kitomis valstybėmis priežastis yra ta, kad nesugebama mąstyti savo valstybės interesų kategorijomis ir tvirtai pasakyti derybų metu, kur yra riba, kai mes sutinkame su kompromisais, o kur vis dėlto yra raudonos linijos, kurių nevalia peržengti.