Tremties žaizdų laikas negali užgydyti Pereiti į pagrindinį turinį

Tremties žaizdų laikas negali užgydyti

2008-05-23 09:00
Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį

Ir žilagalviai, ir jaunesni braukė ašaras. Baisūs ištremtųjų į Sibiro platybes prisiminimai, jų sukurtos dainos sugraudino susirinkusius į Seime surengtą Didžiosios tremties 60-mečio minėjimą.

40-metės Janinos motina buvo tremtinė. 1948-ųjų gegužę, kai mamai tebuvo 9-eri, su tėvais ji išvežta į atšiaurų Krasnojarsko kraštą.
„Dabar jau amžinatilsį mamytė man pasakodavo, kaip tą dieną jos mama, mano senelė, klaupėsi prieš rusų kareivį ir meldė niekur nevežti, geriau jau nušauti čia, Lietuvoje. Mano mama bandė bėgti į mišką, bet buvo kareivių bei stribų sustabdyta ir prievarta grąžinta į vežimą su tėvais. Dešimt metų jie praleido Sibire, kentė šaltį, vergišką darbą ir baisų badą. Tik gerokai po Stalino mirties leista sugrįžti Lietuvon“, –
pasakojo Janina, vakar atėjusi į minėjimą Seime.

Janinos mama buvo viena iš daugiau kaip 40 tūkst. Lietuvos gyventojų, 1948 m. gegužės pabaigoje išvežtų į Rusijos gilumą.
Lietuvoje tada buvo pats gražumas – obelimis ir alyvomis pakvipęs 1948-ųjų pavasaris. Gegužės 22-ąją, šeštadienį, auštant, visuose keliuose suūžė šimtai sunkvežimių, kareiviai apsupo sodybas ir prasidėjo didžiausia Lietuvoje pagal ištremtų žmonių skaičių gyventojų deportavimo operacija, pavadinta rusišku žodžiu „Vesna“ („Pavasaris“).
Istorikai sako, kad tikrieji ištremtųjų skaičiai iki šiol tikslinami.

Nublukusių fotografijų paroda

Seimo rūmuose vakar surengtame minėjime dešimtys buvusių tremtinių dalijosi baisiais prisiminimais, diskutavo ir apie dabarties aktualijas.
Jaunimas is Zarasų dainavo tremtinių dainas. „Labai graudžios... Girdėdama jas ir visus tuos kraupius pasakojimus braukiu ašarą“, – sakė 16-metė Raminta.
Minėjimo proga Seimo rūmų fojė atidaryta nublukusių nespalvotų fotografijų paroda „Sibiras – mano lemtis“. Susirinkusieji neslėpdami susijaudinimo įsižiūrėdavo į nufotografuotų žmonių veidus. „Akyse atsispindi daug kas: nuovargis dėl nežmoniškų darbo sąlygų, nerimas dėl ateities ir, žinoma, Tėvynės ilgesys“, – dalijosi įspūdžiais buvusi tremtinė, Seimo narė Dalia Teišerskytė.

Ištremta vaikystė

„Mus tris, be mamos likusius mažiukus ir senelę, išdidžią ir maištingą dvarininkę, prieš pat Stalino mirtį kažkas ypatingas nutarė irgi, kaip ir mano tėvus, vyresniuosius brolį bei seserį, išvežti nežinia už ką ir nežinia kur“, – pasakojo D.Teišerskytė jau iškilmingame Seimo posėdyje.
„Gyvenome barake, viename kambaryje aštuoniese. Visi išėjo į taigą, aš – į mokyklą. Po septintos klasės išėjau ir aš kirsti miško. Man buvo beveik 14 metų. Ketverius metus dirbau. Vasarą kirtome kupstus pelkėje, tiesėme kelią, kuriuo žiemą veždavo iš kirtaviečių rąstus link upės, o vasarą juos ta upe plukdydavo į lentpjūves“,– dalijosi prisiminimais Seimo narė.
„Baisiausia būdavo žiemą. Viename ledinio kelio kilometre vienas prižiūrėtojas, kuris tą kelią šluoja, lygina duobes, pasitinka ir palydi sąstatus. Duonos abišalė užantyje, vatinės kelnės, vatinė striukelė, didžiulė skara, veltiniai dvigubais padais – tai buvo mano vaikystė ir jaunystės pradžia“,– tęsė pasakojimą D.Teišerskytė.
Į Lietuvą ji grįžo 18 metų. „Galiu drąsiai tvirtinti, kad esu dar labai jauna, nes gimiau 18 metų. O ten liko tėvo kapas, gaila, nežinau kur, nes lageryje laidojo į bendras duobes, o dabar ten naujų namų kvartalai. Taigoje sušalo vyriausias brolis Algirdas“,– kalbėjo D.Teišerskytė.

Baisus pažeminimas

Per minėjimą Seime kalbėjęs 1948 m. gegužės 22-osios treminys, dabar Kauno mero pavaduotojas Kazimieras Kuzminskas irgi prisiminė 60 metų senumo baisumus, nors tuomet ir buvo dar mažas vaikas.
„4 valandą ryte beldimasis į langą. Aušta. Aplink namą, kieme, pilna rusų kariškių ir civilių, reikalauja įsileisti. Į kambarį įėjęs rusų karininkas įspėjo, jog bus krata, tačiau tėtis įžvelgė, kad krata kitokia nei anksčiau darytos. Kariškiai ir civiliai pirmiausia puolė į spintas, stalčius. Taip buvo išnešti rūkyti kumpiai, lašiniai, geresni daiktai, – pasakojo jis. – Sunkiausia kelionė buvo gyvuliniame vagone, jame iki Uralo kalnų nebuvo jokio lango. Sustojus sąstatui, gamtinius reikalus tiek vyrai, tiek moterys atlikdavo suvaryti po vagonu. Tai buvo baisus moralinis, dvasinis pažeminimas. Tai iš vieno, tai iš kito vagono išnešdavo mirusį mažą vaiką ir palikdavo šalia geležinkelio bėgių, neleido laidoti.“

Prisiminta Šeimos koncepcija

Buvęs tremtinys, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ne tik prisiminė kelių dešimčių metų įvykius, bet ir atkreipė dėmesį į kai kurias šiandienos aktualijas.
„Galima save ištremti ir į pilį, pasistatytą už nesąžiningus pinigus, arba paprasčiausiai užsisklęsti savo egoizme ir nebematyti kitų žmonių vargo ir rūpesčių. Šiandien galima sužlugdyti santuoka grįstos šeimos koncepciją ir uždengti žalią šviesą keliui į moralinę aklavietę ir tautos sunykimą“, – kalbėjo jis.
Bažnyčia remia Seime šiuo metu svarstomą Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje pasisakoma už tai, kad šeima būtų grįsta santuoka. Koncepcija turėjo būti priimta vakarykščiame parlamento plenariniame posėdyje, tačiau dėl ginčų atidėta iki birželio pradžios.

Naujausi komentarai

Komentarų nėra

Daugiau naujienų