Tikrojo atgimimo laukimas

Naujasis Romos popiežius Pranciškus, jau dabar įvardijamas kaip Katalikų Bažnyčios reformatorius, užsimojo keisti Velykų papročius. Didįjį ketvirtadienį, užuot laikęsis priimtų papročių, simboliškai kojas plovė ne žemesnio rango dvasininkams, kaip jo pirmtakai, bet 12 jaunų nusikaltėlių. Šiuo tikslu jis ne tik apsilankė toli gražu pačioje dvasingiausioje vietoje – kalėjime, bet ir simboliškai nusižemino prieš kitatikę ir kelis ateistus.

Ar nepuikus ne tik permainų užsikonservavusiame Bažnyčios institucijoje simbolis, bet ir pavyzdys visiems, daugiau ar mažiau tikintiems ir švenčiantiems Prisikėlimo šventę?

Alkūnių karai prie prekystalių turguose, įvairiausių gėrybių sklidini vežimėliai prekybos centruose, iki fizinių jėgų išsekimo virtuvėje triūsiančios šeimininkės – tai, kaip gyvenome šiomis dienomis, nė iš tolo nepriminė tos Didžiosios savaitės, kurią turi vainikuoti Velykų rytas.

Perdėtas noras pasirodyti turtingesniam, geresniam, nei esi iš tikrųjų, nuo vaišių lūžtantys šventiniai stalai – istoriniai šaltiniai byloja, kad šios nuodėmės nebuvo svetimos ir tarpukario lietuviams.

Nuo to laiko, regis, pasikeitė nedaug. Gal tik bažnyčiose mažiau žmonių, patiekaluose – daugiau surogatų, sviestinius avinėlius pakeitė miršrainėmis vadinamos majonezo jūros, antpilus ir krupnikus – balti ir putojantys gėrimai.

Jei noru pasipuikuoti prieš kitus ir pačius save esame tokie panašūs į savo senelius, gal beviltiška tikėtis, kad ūmai tapsime kitokie – mažiau materialistai, alkani ne sviestinių avinėlių, bet nuoširdumo, norintys ne nedemonstruoti turtus, bet dalytis jais?

Kad ir kaip būtų, bet Velykos simbolizuoja ir viltį – taip pat ir dvasinio atgimimo. Kaliniams ateistams kojas plaunantis popiežius – tai dar visai neseniai atrodė sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Šiandien tai – realybė. Ir ženklas, kad gerumo ribos dar nepasiektos, kad vieną Velykų rytą iš tikrųjų galime pabusti visai kitokie. Tereikia nustoti suktis toje kūniškos šventės karuselėje ir susimąstyti apie tikrąją Prisikėlimo prasmę.


Šiame straipsnyje: VelykosAtgimimasreligija

NAUJAUSI KOMENTARAI

vytas

vytas portretas
panasu, kad krikscionybe yra agonijoje- visai kaip ir tarybu sajunga perestroikos laikais: jeigu strukturos, kurioje demokratijos negali buti is principo, vadovas ima zaisti demokratija, reiskia vidiniu priestaravimu suvaldyti jau nebeimanoma ir struktura silpniausiose vietose ims trukineti- kas ir atsitiko buv. tarybu sajungoje. gal pagaliau atsikratysime tos krikscionybes kaip kad atsikrateme bolsevizmo.

...

... portretas
Kadangi baznycios tusteja, todel kalejimai pilneja.

Nuosaikaus pamąstymai

Nuosaikaus pamąstymai portretas
Mano nuomone,popiežius plaudamas kojas kaliniams (tiksliau,nusikaltėliams),pademonstravo radikaliosios (ankstyvosios) krikščionybės požymį.Labai abejoju,kad daug kas būtų linkęs gyventi pagal tokią griežtą evangelinę moralę,nes valdžios,valstybės,įskaitant ir kalėjimus,tol egzistuos,kol egzistuos ir pati žmonija.Be to,įžvelgiu tam tikrą popiežiaus Pranciškus nenuoseklumą,jam pasisakant,kad "turtas yra geras žmogaus tarnas,bet blogas šeimininkas".Šiuo pasakymu popiežius užima jau nuosaikios krikščionybės poziciją,kadangi jis pripažysta,jog ne tik beturtis žmogus yra moralus žmogus,tiksliau,kad kiekvienam žmogui yra reikalinga (netgi būtina) ir šiame "žemiškame gyvenime" bent nuosaiki materialinė gerovė;o blogybė yra tik per didelis žmogaus prisirišimas prie turto.Todėl,manau,kad tik pastaruoju atveju (tik iš dalies dieviškos moralės atveju) moralinė nuostata yra pakankamai žmogiška ir galėtų būti priimtina visuomeniniu mastu.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių